Vairuoju nuo paauglystės. "Prišokimais", tai iš tėvo, vėliau vyro atimdama auto. O savo auto, į kurį jau niekas nepretenduoja, turiu 12 metų, tiek ir vairuoju..kiekvieną dieną.
Baimė gal ir buvo. Bet tai greit pasimiršta. Lieka tik tai, kad niekam "ne ačiū", kai reik kažkur nuvažiuot. Bet kada. Kada tik norisi.
O va dukros jau kitaip. Jos be jokių "jaudulių" ir baimių , sėdo ir važiuoja.
Jaunėlė nespėjo 18 sulaukt, jau buvo išsilaikiusi, atsiėmė per savo gimtadienį... ir pirmyn
Be jokių baimių:))