Todėl, kad degdami baltymai, iškleidžia (galbūt) į gerąjį sviestelį, savo nuodinguosius kancerogenus.
O paskui jau naudojame gryną sviestą, kuriame jau nėra tų degėsiukų. Ir nėra kam degti.
Galvoju taip.

Tikiu, žinau, ką tai reiškia.
Meilė būna akla net ir brandžiame amžiuje, beje :)
Liuks, o gal išsipildys sapnas, ir kad sugriaudės galvoje pavasariniai sprogimai :))

Įdomu, kodėl kartais susapnuojame tuos žmones, apie kuriuos ilgą laiką net negalvojome?
Aš irgi, prieš savaitę gal, sapnavau savo seną bičiulę, su kuria nesimatėm gal kokie 5 metai. Nors mus skiria vargani 76 km. Tikrai pastaruoju metu negalvojau apie ją.
Ko gero, sapne aukštesnės jėgos man priminė, turėjus puikią draugutę, kuriai reikia bent paskambint.
Tiesiog, kai žmogus išsikelia gyventi kitur, maždaug po 10 metų vis retesnių pasisvečiavimų ir telefoninių pokalbių, ateina metas, kai ryšys iš viso nutrūksta.
Beje, čia dar ir meilė įsimaišius. Kai moteris myli, pamiršta turinti drauges...

Už ką, už ką? Dar klausi?
Sekmadienis. Oras puikus, saulutė šviečia. Sakiau, sėdėsiu, nosį krapštysiu :) Vakar prikepiau vištos kulšelių, žuvies apkepo, pyragą. Galvojau, pailsėsiu sekmadienį nuo virtuvės. Aha, pailsėsi, čia žmogus
Spurgos, spurgos nuo pat ryto.
Priviriau tų spurgų iš 1 kg varškės, dar bulvinių blynų prikepiau.
Daugiau į virtuvę nebent šautuvą į smilkinį įrėmę nuves

O čia tai sapnas. Mėgstu tokius, su intrigomis.
Na, skirtis kol kas neketinu
O spurgų priviriau iš 1 kg varškės. Tegul dabar visi mėgaujasi :)

Na, jis turi gautis vientisas - išmoksite :)
Šiandien valgiau sumuštinius su šiuo sviestu ir kepiau bulvinius blynus.
Reikia priprasti prie jo skonio. Primena riešutų sviestą šiek tiek.

Prie dugno ir man prikimba.
Paskutinį kartą, sakyčiau, šiek tiek perkaitinau. Nes gavosi toks sodriai gintaro spalvos.
Bet skonis tikrai neblogas :)
Ir konsistencija tokia, kad galima tepti ant duonos.

Gausi į dūdą
Rengiuosi, važiuoju varškės

Traukit velniop tą stiklo šukę per prievartą. Užpūliuos - bus liūdniau.
Nors, šumys moka savimi pasirūpinti, ten kur liežuviu pasiekia :)

Beje, maniškis irgi valandas pažįsta. Ir net žino, kad rytinis pasivaikščiojimas su vyru, vakarinis su manimi.
Ir, kai grįžta dukra, ji vedžioja. Tuomet jis vistiek reikalauja mūsų pakartoti vedžiojimą

Nea, galima pasirinkti, kokia forma sprendi - supaprastinta, ar tokia, kokią šiandien Luka pateikė :)

Čia tas pats testas.
Pirmas klausimas jau išdavė, kad tas pats :)

Nustatinėjom čia tuos asmenybės tipus vasario mėnesį.
Rolanda sau atsirinko tik pagal pačius tipus, nes, atsakiusi į tuos teiginius, nerado savęs

Beje, šiandien aš jau kitokia

Motinai, netekusiai savo kūdikio - už beribę meilę vaikams man skamba kaip pasityčiojimas....
Lygiai taip pat tai moteriai - dar už beribį atsidavimą vyrui... Gal ji to vyro net nemylėjo?
Skamba juokingai. Sorry...

Jų netekčių nereikia gerbti. Reikia tiesiog pabūti su tais žmonėmis ir, galbūt, padėti tai išgyventi....
O gerbti netektį..., kai jau gyja netekties skausmas?

Pirmiausia, reikia mylėti save.
Mylėsi save, aplinkiniams neliks pasirinkimo :)

Kaip galėčiau :)

Be jokios abejonės.

O mano sutiktieji avinai, kaip tik, labai mažai skleidžia negatyvo.
Jie "praryja" neigiamas emocijas ir neskleidžia jų į aplinką.
Tuo jie ir žavūs.

Vyrai ir moterys vandeniai skiriasi iš esmės.
Iš viso, kodėl kalbate vien apie vandenius?
Visi žmonės turi jų ženklui būdingų bruožų.
Man vandeniai - patys pačiausi ir tiek.
Kiek jų pažįstu, nei vienas nenuvylė.
Puikūs žmonės.
Nors, kažkada jau sakiau, man sekasi: savo gyvenime sutinku tik labai gerus žmones. Pačius geriausius :)

Ar jums panašios į isterikes forumo vandenės?
Na, aš tokia daug pliurpianti ir pasipykstanti. Bet, jei niekas nenervina, ko isterikuoti?
Iš viso, net nesuprantu tokio būdo bruožo
Net nepažįstu tokių žmonių apskritai.
Čia gal priklauso nuo to, kokioje aplinkoje, žmogus, esi.
Gal išveda iš pusiausvyros?...

Visiškai ne vandeniškas bruožas.
Nepažįstu nei vieno vandenio isteriko.
Čia jau kitos priežastys.
Taip, vandenis turi tvirtą savo nuomonę, kurią pakeisti galima, kartojuosi, tik argumentuotai.
O isterija..., neteko matyti.
Ašaros.... Gali verkti, bet ne iš pykčio, ar nervinio priepuolio. Net ne dėl savęs.
Vandenį greičiau sugraudina kito bėda, nei savoji.

Ėėė, nu tu duodi.
Kas gi taip prašo?

Būtų įspirta į kauliuką, dar nespėjus nei burnos atverti

Kaip įdomu - su ciberžole

Prieš vandenius balso kelti negalima. Šiukštu. Jie nemėgsta pakeltų tonų.
Ir ne narsa tai - o kvailystė Žinant būdą, kvaila būtų erzinti plėšrų žvėrį...
Bet valdyti juos galima. Jiems reikia švelnumo, gerumo ir ramybės. Ir jie atsikels naktį griovių kasti, ištikus bėdai

Labai netgi galima prieštarauti. Tik argumentuotai.
Jei prieštarausi tik todėl, kad paprieštarauti - taip, gali būti nemalonumų :)))
Bent jau aš, jei žmogus man autoritetas, ir jo nuomonė svarbi, galiu priimti visus prieštaravimus. Visas kritikas. Bet jei ne - laikykis

Marš skaityt literatūrą, neišprusėli :))
Vandenis - oro ženklas. Jam reikia daug erdvės, gamtos, gryno oro.
Tai - vieni geriausių ženklų (iš kuklumo nemirsiu, įtariu).
Tu tik pažiūrėk, vien forume vandeniai kokie puikūs: Loreta, Dalia, Tininga. Apie mane iš viso nėr ką kalbėt - božij oduvančik.
Ir labai tiesą sako Dalia: vandenis nemoka apsimetinėti. Jei giria, vadinasi yra už ką. Jei peikia - nusipelno.

Šią savybę galima pritaikyti kone kiekvienam ženklui.
Ką už uodegos tampant reikia jausti ribą, ką už plaukų, ką už ūsų.
Mane, pavyzdžiui, supa vieni skorpionai. Vaikai skorpionai, darbe irgi.
Ogi, žinoma, kaip vandenis sutaria su skorpionu. Galėtų - suvalgytų vienas kitą....
Ir nieko. Ir puikiai randam bendrą kalbą. Net rietis nereikia :)
Ir forume yra skorpionukė, su kuria kuo puikiausiai bendraujam, net nejausdamos mūsų ženklų priešpriešos :)

Aha, pasibaigęs. Rodo apie kažkokį aktorių ar režisierių dokumentiką.
Užtat per BTV rodo "Pabėgusi nuotaka" ar kaip jis ten vadinasi. Su R. Giru ir Dž. Roberts.
Irgi jėginis filmas. Poilsiui.

Matai kaip yra: mėgstu pirma padaryti, paskui sužinoti, ar teisingai padariau.
Vat, su gėlėmis tai būna nepataisoma :)))
Tręšiau, tręšiau, laisčiau, laisčiau. Kai jau pamačiau, kad kažkas ne taip, pradėjau domėtis.
Kol pasidomėjau, numirė mano musgaudė :))

Radau, ačiukas: Pervij baltijskij.
Čia gi vienas mėgiamaiausių kanalų, nes šokius ant ledo sekmadieniais žiūrėdavome :)

Beje, persodinau dabar visas savo orchidėjas. Nukarpiau negeras šaknis, išploviau vazonėlius. Vieną išskyriau į tirs dalis.
Žiūrėsim, kas bus.
Jei nepradės atsigaudinėti - keliaus į amžinosios medžioklės plotus mano senutės.
O kitą savaitę jau turėsiu naujų :)

Spėja.
Žinok, iš vidaus vis nauji lapeliai auga.
Bet gi ne kvailiams tokį augaliuką auginti.
Pasirodo, mes tuos lapukus anksčiau laiko į kapus nuvarėm: kaip gražu buvo žiūrėti, kai susiglaudžia, palietus :)

Aha, dar tegul pamėgina vandenius kaip nors pavadinti.
Tą cigarką, kur dabar traukia, prarytų ir padėkotų už pietus :))))