Man neramu dėl daugelio pastaruoju metu priimamų sprendimų. Įvairūs finansavimo fondai - labai gerai. Bet...
Nekalbėsiu apie tai, kur nuplaukia didžioji liūto dalis ES paramos. Šiandien teko išgirsti vieną tokį sakinuką iš vienos įmonės savininko "bent pinigo pasiplėšim". Tą pasiplėšimą siūlo darbo birža
www.ldb.lt/Informacija/Apie/Naujienos/Use...
Jeigu viskas būtų skaidru, kruopščiai išsiaiškinus, ar tikrai tai, o ne kitai įmonei gyvybiškai svarbesnė tokia parama - viskas būtų OK.
Betgi, ką reiškia tokia nuostata, kad darbuotojai savo įmonėje galės dirbti viešuosius darbus vietoj to, kad būtų atleidžiami ar išvaryti nemokamų atostogų? Tipo - bent pusmečiui... Netgi neatmetama galimybė, kad tas pats darbuotojas galės dirbti pagal 2 darbo sutartis toje pačioje darbovietėje.
Nu jomajo, kur čia ne piktnaudžiavimas iš darbdavio pusės, o ir kur biržos protas??? Nematys tie žmonės tų pinigėlių, tikrai nematys. Nusės jie darbdavių kišenėse, o žmonės ir toliau dirbs tai, ką dirbo iki šiol. Ir jokių viešųjų...
Va čia tai piktnaudžiavimas. Ir ką tokiu atveju daryt buhalteriui? Apsimest, kad jis nemato ir negirdi?

Pirmiausia visame kame turi būti konkretumas. Turi būti aišku, kas ir už ką įmonėje atsakingas. Visa tai fiksuota vidaus darbo tvarkoje ir pareiginėse instrukcijose. Ne visada ir tas buhalteris skaidrus - turim nemažai piktnaudžiavimo pavyzdžių.
Žinot, savo pareiginę ruošiau itin kruopščiai pagal savo darbo pobūdį, pritaikydama konkrečiai situacijai. Ir tegul pabando kas mane prispaust dėl kokio nepadėto parašo ar nepadaryto veiksmo, kurio man nepriklausė padaryti.
Baudos - sutinku, kad priklausytų ne vien vadovui. Ne visada jis kaltas. Todėl ir turi būti aiškiai įvardinta kas ir už ką ir kokiomis aplinkybėmis. O ne taip, kad pakrauna baudą nė nepasivarginę išnagrinėti konkrečią situaciją. Tas pats dažnai dviprasmiškai drėbteli. Ir žinok paskui, čia tu kaltas, ar aplinkybės.
Paprasčiausiai nereikia kišt nagų į šūdą. Nereikia už vadovus rašinėt įsakymų, pildyt darbo sutarčių ir tabelių. Nereikia įmonės kasą laikyt savo nuosavu seifu. Ir išvis - buhalteris ne kasininkas (dažniausiai). Privalo būti aiškus pareigų pasiskirstymas.
Artai - kaip besuformuluotum, būtinai reikia reikalauti aiškumo ir konkretumo.

Ta "Bitės" reklamkė viršuje mane jau dakasė. Amžinai iššoka kaip sterva kokia - mano kompas net pasibėgo. Milijonas langų atsidarinėja pastoviai, tai kol juos užgesinu, devyni prakaitai išmuša

Gal pablūdai? Mažytis šunelis - Dyzelis...
Tepaliukas jis, ne Dyzelis.

Kokio turto?

Dar galit bandyti duoti į teismą, jei galutinai nebankrutavo.

Beviltiška. UAB - ne IĮ, bankrutuojantys UAB-ai prieš tokias aferas pasistengia išparceliuoti savo turtą.
VMI tokiais atvejais rūpi tik atgauti savo mokesčius, ypač PVM-ą. Ji sugeba jį atgriebti iš naujai susikūrusios įmonės, perkeldama šį mokestį jai.
O įmonės skolos niekam nerūpi - čia jau skęstančiųjų reikalas.
Galit tik gražiuoju kažkaip bandyti tartis.

Puikūs palinkėjimai - tikrai rasi, ko reikia
www.jovita.lt/index.php?/Gimtadienis/index.p...

Man ypač patinka Helen Exley sentencijos, turiu jos knygelę "Laimės palinkėjimai ypatingam žmogui":

Darykite, kas nepadaroma,
Siekite nepasiekiamo,
Gardžiuokitės tuo, kas be skonio,
Skaitykitės su nereikšmingu, kaip svarbiu,
Iš mažo padarykite, kad būtų gausu,
Į priešiškumą atsakykite dorybe,
Tikėkitės, kad gali būti sunku, nors kol kas dar lengva,
Mažus pasiekimus paverskite dideliais.

arba

Linkiu, kad nors retkarčiais galėtum įsigyti tai, ko nori, užuot pasirinkęs tai, kas "bus gerai"...

arba

Linkiu, kad tavo gyvenime visada būtų vietos dar vienam draugui...

arba

Linkiu, kad visada visada norėtum ko nors išmokti, kur nors nueiti, ką nors veikti, ką nors sutikti.
Linkiu, kad tavo gyvenimas niekada nebūtų lyg stovintis vanduo...

O aš taip tingiu, taip tingiu, kad sulipdžiau šokoladinį tinginį
Kol kas niekas nenumirė...

Birute1, gal pas tave netinkama naršyklė? Čia reikia Operos arba Mozilla

Ir aš vis dar tikiuosi, Rolfik...
Ir auksinis vašelis vis dar kreivai į mane žiūri...
Bet tikriausiai tai ne manio pašaukimas.
Nors noras begalinis...

nuvyliau tave....

Žinoma, kad jos, kieno gi dar gali būti toks grožis?
Pasigyriau, nes nunėrė man kuom esu labai patenkinta ir dėkinga
Dar yra bačiukai ir kepurytė

Ir aš noriu pasigirti, vot. Kas matęs tokį grožį?

Šiuo atveju vėlgi lems jūsų susitarimas - jūs rašot pareiškimą pratęsti kasmetines atostogas arba nerašot nieko ir tas laikotarpis, kai sirgot, bus perskaičiuotas. Jis bus pridėtas prie nepanaudotų atostogų. Perskaičiavus matysis, ar jums dar kažkiek primokės (skirtumą) ar pačiai teks kažkiek grąžinti įmonei.

Juk tie varikliai nėra registruotinas turtas?
Su mašinom kitaip - čia reikalauja deklaruoti tokius pirkimus (mašinų).
Bet kokiu atveju, perkant iš FA užtenka sutarčių. Kiti dar naudoja pinigų išmokėjimo kvitus.

Paprastai. Parduodamas jos vardas, turtas. Pagal 6.402 - 6.410 str.

Kaip suprasti - bankrutavai? Ar iškelta bankroto byla? Tuomet tu pats nieko negali pardavinėti, tai daryti gali tik bankroto administratoius.
Kadangi negalima parduoti įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, kurios turtas įkeistas ar kuri turi finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms, tai jūs čia jau žiūrėkit patys, kas pas jus per skolos.
O geriausia - kreipkitės į notarus, jums viską gražiai išguldys.

Nežinau iš kur, bet turiu. Kai pamatau ką įdomesnio, taip ir tempiu į savo sandėliuką

Ir šiaip, jie ne naujiena ir yra visokių, bet kad būtų su lietuvių kalba - nerandu.
Na, nebent šitas
www.xnet.lt/index.php?zoomid=122020&kas=Comet+Vocal+40+Language+Translator+elektroniskais+tulkot%C4%81js+%2840L%29

Betgi Latvijoj...

Ačiū, Petronėle.
Tai vat tų platinamų bijau, kažką girdėjau, kad elektronikos parduotuvėse būna, eisiu ryt teirautis.
Tas ir baisiausia - kainuoja nepigiai, o verčia į pievas...

Nepakaktų. Reikia to prietaisėlio. Ne man.

Skubiai reikalingas jūsų patarimas.
Man reikalingas toks prietaisėlis, na, gal ten kažkoks mažas kompiuteriukas - parašai lietuviškai, išverčia į anglų kalbą. Žinau, kad tokie yra, bet kas tai per daiktas ir kur jo ieškoti nežinau.
Gal kas girdėjot?

Skaičiuoti reikia nuo sekančio mėnesio, kai įvedama eksploatacijon. Įsigijus ir užregistravus RC - dar nieko nereiškia, IT kurį laiką gali būti nenaudojamas, tuomet ir nusidėvėjimas neskaičiuojamas.

Ko gero taip. Čia kaip ir su žmonėmis - žinai, kad nebėra, negrįš, bet viltis gyva. O gal...
Pamenu labai seną rusų filmą "Kareivio motina". Motina juk žinojo, kad sūnaus nebėra, kad žuvo, tačiau kiekvieną dieną eidavo į kelią - ten, kur paskutinį kartą išlydėjo sūnų...
Šuns nuojauta stipresnė, nei žmogaus. Juk tas šunelis nuo pat ryto stengėsi sulaikyti šeimininką, kad tą dieną jis neišvažiuotų. Pirmiausia jis atsisakė jį lydėti. Kai tai nepadėjo, jis padarė tai, ko niekada nedarydavo - jis čiupo kamuoliuką ir pasileido į stotį. Bet ir tada šeimininkas nesuprato, kad važiuoti nereikia, nors labai stebėjosi tokiu šunelio poelgiu... Šuo net bandė jo ieškoti - ėjo bėgiais, kuriais traukinys išvežė šeimininką, tačiau bėgiai gi šakojasi...
Beliko laukti prie stoties nuolatinėje savo vietoje, viltingai žiūrint į perono duris, per kurias vis ėjo ir ėjo žmonės, bet ne tie...
Ir taip 10 metų...
Man iki šiol gumulas gerklėje stovi

Prašau nesupykti, kad šioje temoje įdedu mintis ne apie įžymų žmogų.
Manau, kad man atleisite.
O paskatino mane filmas, kuris antra diena neišeina man iš galvos - filmas apie žmogaus ir šuns glaudų ryšį, filmas apie šunį - legendą. Tai japonų akita. Manau, jis nusipelnė, kad jūs sužinotumėt jo istoriją...
http://medvedya.net/dirz/Fylmyi-dramyi-onlajn/707885-xatiko-samyj-vernyj-drug.html
Tiesiog įdėsiu ištrauką iš "Panelės".

Šuns Hachiko meilė

Jis taip ir nenustojo laukęs...
Japonijoje šis Akita veislės šuo tapo legenda, ten jį taip ir vadina - čuken Hachiko (ištikimasis šuo Hachiko), net paminklą pastatė. Taigi, kaip nusipelnė tokios pagarbos paprastas šunėkas, pasaulį išvydęs 1923 m. lapkričio 10 d. ir nugaišęs 1935 m. kovo aštuntąją?

Laukimas...
1924 m. profesorius Hidesamuro Ueno gavo darbą Tokijo universiteto žemės ūkio katedroje ir persikraustė gyventi į Japonijos sostinę. Kartu jis atsivežė ir mylimą šunelį Hachito. Kiekvieną rytą šuo išlydėdavo pro duris šeimininką į darbą ir kiekvieną vakarą pasitikdavo jį artimiausioje traukinių stotyje Šibuya. 1925 m. gegužės mėnesį Ueno mirė. Tačiau Hachiko ir toliau kiekvieną vakarą grįždavo į stotį, kur laukdavo savo šeimininko. Jo atsidavimas prarastam šeimininkui taip sujaudino aplinkinius, kad jie praminė Hachiko ištikimuoju šunimi. Kai kam iš pradžių dar atrodė, kad galbūt šuo stoty laukia kažko kito, gal tiesiog šmirinėja, gal ateina maisto, kuriuo jį šerdavo užjaučiantys vietiniai prekeiviai? Tačiau šuo stoty visuomet pasirodydavo vakare, lygiai tuo metu, kai turėdavo grįžti iš darbo šeimininkas, gyvūnas niekada nekaulydavo maisto dieną, tad ilgainiui visi suvokė, kad Hachiko čia laukia to, kas niekada nebeatvažiuos... O jis laukė ir laukė...
Vienas Ueno studentas kartą pasekė šunelį iki namų ir ten iš gyventojų sužinojo Hachiko gyvenimo istoriją. Jis susidomėjo Akita veislės šunimis, pradėjo publikuoti straipsnius ir 1932 m. vienas jo rašinys didžiausiame Tokijo dienraštyje pavertė Hachiko nacionaline įžymybe. Mokytojai vaikams jį rodė kaip ištikimybės pavyzdį. 1934 m. balandį Šibuya stoty dalyvaujant pačiam Hachiko buvo atidengta bronzinė laukiančio šuns statula (retas žmogus gyvas sulaukia tokios garbės). 1935 m. kovo aštuntąją Hachiko pirmą kartą neatėjo į stotį. Turėjo rimtą pasiteisinimą - jis nugaišo...
Karo metais bronzinė statula buvo išlydyta ginklams, tačiau žmonės šuns nepamiršo - 1948 m. specialiai skulptūrai atkurti įsteigta draugija pasamdė pirmosios autoriaus sūnų Takeshi Ando, kad tas vėl sukurtų paminklą Hachito, ir 1948 m. skulptūra buvo atkurta. Negana to, gimtajame Hachiko mieste 2004 m. buvo pastatyta dar viena šunelio skulptūra, o paties ištikimojo šuns iškamša vis dar laikoma nacionaliniame Japonijos mokslo muziejuje. Šiuo metu apie šunį jau sukurti du filmai (vienas, su Richardu Gere'u turėtų pasirodyti šiais metais), Hachito tapo kompiuterinio žaidimo herojumi! 1994 m. viena japonų radijo stotis iš senų įrašų atkūrė Hachito balsą ir milijonai japonų klausėsi transliacijos, kurioje lojo prieš 59 m. nugaišęs šuo. Štai kur tikroji žvaigždės šlovė!
Tuo labiau džiugina, kad ji pelnyta, o pats šlovinamasis tikrai to nesiekė. Tuo liūdniau prisiminus, kad yra ir tokių šunelių, kurie kantriai laukia ne mirusių, o tiesiog juos pametusių šeimininkų. Šie padarėliai juk nežino, kad kažkam yra tik žaislai...

Dievinu filmus apie gyvūnus, jie patys šilčiausi.
Vakar prisiverkiau, kaip seniai nesu verkusi..
"Chatiko: pats ištikimiausias draugas".
http://medvedya.net/dirz/Fylmyi-dramyi-onlajn/707885-xatiko-samyj-vernyj-drug.html
Filmo siužetas paremtas tikrais įvykiais iš 1925 metų Japonijoje. Apie tai žiūrovas informuojamas pačioje filmo pabaigoje. Tik atkelta į dabartinius laikus.
Žiūrėkite - patirsit, koks stiprus gali būti žmogaus ir šuns ryšys...

Pas mane toks pat. Šviesolaidis vadinasi.
Buvo ta pati bėda. Tai turiu tokį maršrutizatorių. Tik jis taip paprastai nemaršrutizuoja - antraip bet kas iš kaimynų gali vogt jūsų internetą.
O reikia tame kitame kompe kažką ten paburti su slaptažodžiais - dabar viskas ok. Man išmanantis žmogus sutvarkė tą reikalą.

Raini, tai kad ne ji čia tavęs klausinėjo. Ji tik tik išgimdė pirmąją žinutę, išnešiojusi lygiai 9 mėnesius :)

Ne tik. Dar kažkur dingo podlyza su savo komentarais