Nesigautų. Nes, tūli verslinykai, moka 50% dienpinigių normos. Ir iš palubinsko vairuotojams moka "už km".

Aha.
Turiu sunkias skyrybas.
Anądien, ateina verslinykas su kažkokiu popiergaliu letenoj, 20:00 val. Ir klausia "ką man daryt"? KTI licencijos nepratęsia. Sakau - "grąžinti 25000 € į įmonę ir viskas išsispręs". Klausimas vėl - kaip, iš kur paimti, kaip taip gali būti, ką jis šiandien gali padaryti dėl savo "verslo".... ir t.t. ir panašiai.
Sakau - aš nekuriu verslo planų, anei strategijų. Aš tik buhalterė. "Ką iš jūsų pateiktų dokumentų matau, tą ir dainuoju". Stovi, mykia, su angeliais ar su kuo ten šnekasi, ir iš manęs reikalauja atsakymo į klausimą "ką daryt".
Mano kantrybė baigiasi. Išpyškinu kad jis gali ieškotis investuotojo, gali parduoti savo verslą, gali galų gale bankrutuoti, nes nemokus yra seniai.... Žiūriu, kad ar aš šneku ar .... tai finale rezultatas tas pats.
Išgrūdau aš jį namo, nes sušalau tarpdury. Namo neįsileidau.
Sekančią dieną, tas vėl man ant galvos lipa - jam reikia pasišnekėti - ką daryt.
Varge, vargeli.... Juk KTI rašte viskas parašyta! Tereikia perskaityti! Ir priimti sprendimus.
Žodžiu, nebematau aš prošvaisčių darbuose su šituo egzempliorium.Ta pati melodija jau sukasi 3 su viršum metų.... Atsakau jam į laišką dėl susitikimo, kad baigiam bendradarbiavimą. Paklausdama kada jam patogu pasiimti dokumentus ar man juos paštu išsiųsti. Nes sutarties su manim nepasirašęs, nors siunčiau ne kartą, bet jis bevelijo mano siunčiamą sutartį ignoruoti. Taigi, jokių terminų, kurių turėčiau laikytis dėl darbų nutraukimo....
Gaunu laišką "Lengviausia yra palikti bėdoje, ačiu......".
Aš turbūt visai nupušus.... ar kažko nesuprantu. Turiu pakankamai savo problemų kad tįsčiausi ant savo kupros dar vieną....

Ir aš jau kuris laikas apie jį galvoju.

Mano serialų žiūrėjimo rezultatas. Dar ne visai pabaigtas darbelis. Trūksta rankovyčių ir kakliuko apdailos.

Svarbiausia - nelepūs. Mėgsta paunksmę.

Ant senos palangės.... Antramečiai strepsiai.

Labai ačiū. Jei tai p. taxietei neskubu, ir jei netrukdo katinas. Galėčiau "startuoti" po kokio mėnesio. Geriau žinosiu kitą savaitę. Parašysiu jums.

Mano vyresnioji dukra, prieš kokius metus ar pusantrų, buvo labai priešiškai nusiteikusi dėl mūsų gyvenamosios vietos keitimo. Širsdavo vos man prasižiojus. O dabar plokštelė apsivertė. Dabar jau ji "aš už bet ką, kad tik tai padėtų mums irtis pirmyn".
O mažoji tai tik "už". Visom keturiom.

Užpuolikas voveriukas. www.facebook.com/roman.cerny.94/videos/46063678...

Kaune turiu 1 klientą.
Jau būtų 2.
Jau kelis kartus kauniečiai kvietė į pokalbius dėl darbo. Bet tas gyvenimas ne Kaune, viską sudėliojo į vietas.

Aš, pagrinde žiūrėjau į ne buhalterio darbus. Į kokius "prie konvejerio". Mano galva, tokį darbą gauti lengviau nei kad buhalterio. Ir tokių darbų nematau.
Turbūt nemoku ieškoti. O ir gamyklų pavadinimų nežinau.

Ateis, sekančią savaitę, savininkas pasikalbėti. Tada ir žinosiu kiek laiko turiu. Gerai kad baigiasi mokslo metai.
"Gero" nereikia. Reikia tik švaraus ir tvarkingo. Kuklaus. Pigaus.
Visa kita su laiku.

Turiu tokią vieną "draugę". Kuri negali net sau leisti pagalvoti, kad jai teks nusisamdyti žmogų, taip kaip tą numato įstatymai.
Dabar gi aš labai patogus variantas. Dirbame kaip juridinis su juridiniu.
Taip ir sako "aš negaliu pas save įsileisti svetimo žmogaus , iš gatvės.... , mano brangūs instrumentai, o jei ims dinginėti...." ir taip toliau ir panašiai.

Štai šita nuomonė yra itin šališka.

Vakar man trinktelėjo telefono skambutis, kaip žaibas iš giedro dangaus.
Vyresnioji dukra gyvena Kaune.
O aš užaugusi Vilniuje. KJurate, tais laikais, reikėjo atidirbti už diplomą. O kaimas tada klestėjo. Taigi, mus paskirstydavo.... Ir įstrigau čia. Niekada tai nebuvo mano gyvenimas. Prie visų taikiausi. Žmonės priprato. O aš susikroviau ant savo sprando ne savo naštą.
Taigi, Vilnių pažįstu. Žinoma, per kone 30 metų jis pasikeitė. Bet orientuotis vis vien lengviau nei visiškai svetimame mieste. Nors... ten dabar tokia žmonių snplaika, kaip kažkada Alytuje.
O Klaipėda.... svajonė. Bet ten darbo nėra. Bent jau man taip atrodo.

Vieną klientą vežuosi su savim. ( Jei ryžčiausi važiuoti). Beveik už buto nuomos kainą.
Dėl antro nesu tikra.

Jei susidarytų situacija kad turite rinktis iš dviejų:
1) būti ten kur esi, provincijoje, be ateities, be darbo, nežinioje;
2) važiuoti į didmiestį iš kurio kažkada išvijo diplomas, ir pradėti viską nuo pradžių.
Man dabar iškilo tokia dilema.
Butą kuriame gyvenu parduoda. Išsinuomoti naujai beveik neįmanoma. Tai vaikas trukdo, tai katinas.
Gal visgi reikia palikti provinciją. Mokyklos yra ir didmiesčiuose. Ir net vidurinės. Ir daugiau galimybių įsidarbinti. Įdomu būtų išgirsti ne šališką nuomonę.
Šališkų jau prisiklausiau. Net pykina.
Ačiū už mintis.

Reikia. Skaičiau. Bet teks dar detaliau panagrinėti.

Tai ir sakau kad galėtų ją apmokestinti. Ko gero, prenumeratorių būtų pakankamai. Ir pajamos, gal būt, būtų didesnės nei iš NBA narių mokesčio.

Šiandien tai ir yra tapatu. Tik "mums" norėtųsi kad būtų kitaip. Norėtųsi "lygio".

Tai realiai, nemokus žmogus, prisiima dar vieną įsipareigojimą? O kaip jis atsiskaitys su dar vienu kreditoriumi? Šiuo atveju, bankroto administratoriumi? Ar pastarasis atsiduria pirmoje kreditorių sąrašo eilutėje?

O kelionės kaina? O kur vaikus palikti.... Ir taip toliau.

Kiekvienam savo. Matom tik tai ką norime matyti, arba - girdime tik tai, ką suprantame.

Ir dar: jei paisyti tai, kaip jūs čia save pateikiate, tai noro keliauti į seminarus tikrai nelieka visiškai.
Buvau NBA nare ne vienerius metus. Bet šiemet narystės jau nebepratęsiu. Iš tikrųjų.... kokia nauda?
Geriau jau nusipirkčiau iš tax.lt savaitėlę. Naudos daugiau.

KLAUSIMAS: kodėl jie neina į seminarus? Jums niekada neiškilo?

Gal kas ,kur nors matėte, fizinių asmenų bankroto administratorių įkainius, ir nuo ko priklauso jų dydis? Ačiū.

Kiek tokių darbdavių sutikote?
Dažniausiai, kaime, renkasi savo pažįstamų gandų lygyje. Ir jei vienam nepatikai, nes padoriai atlikai savo darbą ir nepataikavai jo norams, tai kaime darbo tau nerasti.

Ir vėl "profesionalai"....
Na, gerai, ir aš svajoju: kaip būtų gerai jei gaučiau kitokį darbą, nei buhalterio. Jei galėčiau iš jo prasimaitinti ir vaiką išsilaikyti. Mesčiau buhalteriją sulig ta sekunde, kurią gaučiau tą naująjį, bet kokį darbą. Ir galėtų mano vietoje nutūpti pora "profesionalų". Padarytų viską tobulai.
Tik kad tų profesionalų ....nerasta. Auditoriai su tokia veikla neprasidės....
To išsvajoto kodekso irgi nėra..... Tai ko čia rėkauti?
Ir buhalterija mano nėra apleista. Tik, žinoma, norint, galima prisikabinti. Gal kam rašysena nepatiks, gal kam skaičių po kablelio per mažai....
O ar aš dirbčiau sirgdama jei galėčiau kitaip?
Einam toliau.
Kai pagalvoji, kiek teisėjai klaidų pridaro. O jau jiems klysti tai tikrai nevalia. Ir taiso vieni kitų klaidas, teismas, po teismo, nuo žemiausios iki aukščiausios instancijos ar net Strasbūro.
Ir iš viso: tiems kas turi iš ko, ir labai nori, juk nėra uždrausta tapti "profesionalu" t.y. auditoriumi šiai dienai. Kam maišytis su pilkąja mase, kurioje labai visko pasitaiko....

O maniškiai atsitokėjo gal po 5-6 metų. Atėjo pasiimti. Šokoladą atnešė.

Senukas skundžiasi daktarui:
- Daktare, padėkite! Mano senė jau mėnuo lovoje guli užsimerkusi, net nejuda. Visai blogai - miršta! Ką daryti?
- Seni, ar nebandei jos pamylėti?
- Ką Jūs daktare! Kaip Jūs taip galite kalbėti!? Ar nesuprantat kiek mums metų! Aš senas komunistas, ant mano rankų Leninas mirė! O jūs sakote pamylėti ...
- Aš Jums kaip daktaras patariu: pamylėkite ją ir jokių ligų nebus!
Na senis grįžo namo, išgėrė stikliuką, vaistų. Susikaupė, padarė kaip daktaras patarė.
Atsibudo ryte - o senė prie pečiaus sukasi kaip vijurkas, pasidažiusi, šukuoseną pasidariusi. Tiesiog žydi.
Susimąstė senis:
- Juk aš galėjau ir Leniną išgelbėti ...

Kalbasi du pagyvenę kunigai:
-Dabar, kai turim naują popiežių, gal sulauksim celibato panaikinimo?
-Mes - tai tikrai nebesulauksim, nebent mūsų vaikai...

O aš žinau kaip čia taip būna.
Galiu pasakyti ir jums. Kai buhalterija spalvota. Tada likučių būna įvairių.
Gal jums netyčia buvo pakliuvusi ne ta kasa?

Nereikia taip kategoriškai.
Ne vien buhalteriai prigrybauja. Prigrybauja net gydytojai. Ir pasekmės kartais būna negrįžtamos. Todėl, kartais ir jų kolegoms tenka taisyti klaidas.
Todėl, kitų padarytų klaidų, buhalteriai nuoširdžiai mylintys savo profesiją, neturėtų priimti asmeniškai ir dėl to kelti nepasitenkinimą. Juk tai jūsų darbas. Nepadarė kolega - padarysite jūs. Juolab - už papildomą atlygį.
Nevalia taip niekinti kitus ir aukštinti save.
Gyvenimas viską sudėlioja į vietas. Visiems.