Skaitau čia jūsų karingus pasisakymus ir panorau įkišti trigrašį ir aš:
Papuoliau į šią profesiją atsitiktinai. Niekas manęs neklausė ko aš noriu. Tik mokiausi perdaug gerai kad auklėtojai būtų galėję išstumti į "profkę" . Nieko geriau nesugalvojo, tad ištrenkė į buhalterinės apskaitos technikumą. Taip tapau buhaltere. Jau daug metų velku šitą jungą. Buvo visko. Ir šilto ir šalto. Tik niekur nesutikau žmonių, kuriems buhalteris niekad neužkliūtų kaip nereikalingas, pelno neuždirbantis darbuotojas. Reikalavimai šios profesijos atstovams begaliniai. O ką gauname mes grąžos ? Na, gal tie žmonės kurie dirba šį darbą iš pašaukimo, jaučiasi laimingi padarę tobulą balansą ? O tokie kaip aš (manau aš ne vienintelė, kuri dirba šį darbą tvirtai sukąstais dantimis) gauname pakrikusius nervus , kuprą ir akinius storais stiklais. Tai kas kad buhalteris moka užsienio kalbas, kad taupo įmonės kiekvieną centą, daugumos darbdavių akyse jis "tik buhalteris" . Vat praradę kokį darbininką dar susirūpina, o praradę buhalterį dažniausiai išlieka ramūs. Ateis naujas, bus geresnis. Nes tas kur išeina iš įmonės išdirbęs kokius 10 metų , taigi durnas. Ir taip toliau...
Tai kai matau čia žmones karštai ginančius savo profesiją, negaliu nesišypsoti. Rinkos sąlygos buhalteriams galioja žymiai labiau nei kitų profesijų atstovams, deja.