Iš ko sutvertos moterys
Rojuje ilgą laiką gyveno vienas vyras. Jam nusibodo vienatvė ir jis paprašė Dievo, kad jam sukūrtų gyvenimo graugę.
Dievas pasižiūrėjo, kad visos medžiagos kurti žmogui jau sunaudotos. Tada, ilgokai pamastęs, Dievas paėmė keletą skaisčių saulės spindulių, visas žaižaruojančias vakaro žaros spalvas, mėnulio liūdesį, gulbės grožį, katinėlio švelnumą, stirnos baikštumą, žiogo grakštumą, ledo trapumą, medaus saldumą, magneto traukiamąją jėgą.
Po to, pagalvojęs, dar pridėjo šaltą žvaigždžių mirgėjimą, vėjo nepastovumą, debesies aukštumą, lapės gudrumą, kiškio bailumą, muss įkyrumą, asilo užsispyrimą, ryklio godumą, bitės kerštingumą, skruzdės darbštumą.
Viską sumaišė, suteikė žavingą pavidalą, ikvėpė gyvybę ir įteikė vyrui:
-Imk ją tokią, kokia ji yra. Nesistenk suprasti, džiaukis ir kankinkis iki dienų galo...