Kalbėtis su artimaisiais labai svarbu. Jokiu būdu nelaikyti visko savyje. Kartais šalia tavęs esantis žmogus net nenutuokia, kas tave slegia, neramina, jaudina. Iš kur kitam žinoti, kas tavo galvelėj?
Iš visokių nutylėjimų išsirutulioti gali baisūs dalykai.
Todėl reikia pasakyti, reikia kalbėtis .
Artimas, tave mylintis žmogus tikrai supras.
Jei nesupras ... jau čia blogi reikalai
Nesuprantu ir sunkiai įsivaizduoju Penelopės aprašytą situaciją. Nežinau, ar reikalinga čia užuojauta. Kartais žmonių santykiai susiklosto kitaip, bet jei tai abiem pusėm priimtina, jei tai neįmanoma pakeisti... (tik neužsigauk, nebūtina, aišku, šią situaciją toliau dėstyti ir neprivalai mums nieko aiškinti)
Mano mama baigusi tik 8 klases. Paprasta, neišsilavinusi, neapsiskaičiusi. Jos gyvenimo credo: "gyvenu tam, kad valgyčiau" ("o ne valgau tam, kad gyvenčiau")
Bet tai nuoširdu, tikra. Ir genialumas tame paprastume.