Šeima, vaikai

Nuoširdžiai ačiū. Aš tokios nuomonės, kad jei jau išėjai iš tėvų namų ir gyveni savarankiškai su savo šeima, tai ir turi kažkaip suktis, o tėveliai tegu jau sau užtarnautą poilsiuką gyvena. Na, kas dar darbukus turi, kas gėlytes augina, na, čia jau kaip jie nori...Dabar jų laikas žydėti dėl savęs...Tuomet ir man dūšelėj geriau, kai jie švyti ir laimingi yra...:) o aš dar jauna, kaip nors...jei turi savo šeimą, kartu ir išeities reik ieškot, o ne taip, kad jei tik kas-vis į tėvus gręžiotis....

Niekada nenorėjau ir dabar nenoriu savo vaikų užrauti mamai, visada kapsčiausi pati, bet būna kartais bėda, kai rimtas reikalas ir reikia vaikus prižiūrėti, o močiutė sako, kad negali, nes važiuoja nakčiai į sodą (pvz.). Tuomet ir pykstu. Kad gyvena savo gyvenimą užauginusi vaikus tai VALIO, aš lygiai taip pat įsivaizduoju savo ateitį...Bet nepadėti savo vaikui, tuomet kai bėda....Galvoju, kad šiuo klausimu visada savo vaikams padėsiu, kad ir kokia gastroliantė močiutė būsiu

Patikėk, yra tokių močiučių, kurioms džiaugsmas su anūkėliais 2 - 3 savaites per metus pabūt. Švytinčios ir laimingos būna. Visokių gi žmonių yra. Žinoma, visai kas kita, jei vaikai "užkraunami"

Taip taip, aš apie tą ''užkrovimą'' belaikį kalbėjau...

Apsižliumbsiu, kaip gražu skaityti, kai taip rašai apie savo tėvus...
Liudna....Būdami studentais susilaukėm pirmagimio, jokio rūpestėlio neužroviau tėvams, nes galvojau, kaip ir tu, reikia patiems kapstytis...Ir mokėmės, į paskaitas pakaitom vaikščiojom, ir vaiką auginom, ir vyras dirbo...Išsikapstėm patys...Susilaukėm antro, po kurio laiko išsiskyriau, grįžau į gimtinę. Čia mama viena (tėtį prieš 4 metus palaidojom). Kol buvo tėtis jaučiau, kad turiu šeimą, kuria galiu pasikliauti pačiu sunkiausiu momentu. Supranti, kai gyveni, eini į priekį vienas, vis gi labai smagu žinoti, kad jei kas nors nutiktų labai baisaus, tai tave tėvai visada palaikys...O dabar to nebejaučiu... .Tėčio nebėra, šeimos nebėra, iš mamos negavau palaikymo jokio, tuomet kai buvo sunku, kai viena grįžau be darbo su mažais vaikais į gimtinę...Man tikrai nereikėjo, kad ji mane išlaikytų, kad žiurėtų mano vaikus ir pan....Čia jau mano pareiga, bet reikėjo paprasto mamos apkabinimo, kuris palaikytų sunkiu momentu, tai nematerialu, tai artima dušiai ir tai užveda gyventi toliau...Galima nepateisinti tam tikrų vaikų poelgių, bet palaikyti juos visada turėsiu...
Per daug čia aš atvirai...

Nu kas gi čia? Austrelka, visai nosį nukabinai?

Kai man labai sunku, pagalvoju, kad būna žmonėms ir blogiau... O man? Nieko, ateis dar ta diena

Šaunuolė tu tikra...
Tikrai suprantu tave, suprantu kaip būna sunku kartais...atrodo, kad viskas slysta iš rankų...bet visad reikia tikėti, kad viskas bus gerai...išties dažniausiai ir būna gerai, tik mes vis pratę verkt ir dėjuot...
Užjaučiu dėl to, kas buvo, vis tiek, kas bebūtų mama ir liks mama. Pąmastykim, kaip dažnai mes sakome- ''myliu tave mamyte''...?

Sunku, kai nesulauki padrąsinimo, meilės ir supratimo...tiesiog gal tada ji to tiesiog nesuprato....:(


p.s. vos pati neapsižliumbiau...
gal ką linksmiau???

Taip, ir man, kai pradedu galvoti, trūko ilgai mamos asikabinimo (atrodo tiek nedaug, o ištikro, taip svarbu)
Paskui pradėjau galvoti, o ką mama buvo savo gyvenime gavusi, ko ji išmoko iš savo tėvų, tą ir savo vaikams duoda ir galvoja, kad taip reikia.

Nežliumbk ir aš tuoj pradėsiu....
Nu rodos augau normalioj šeimoj, bet patikėk, nesu girdėjusi iš mamos, kad ji mane myli . Augau, rodos taip ir turėjo būti, kiti nesako, bet moka tai parodyti.....bet pas mus kazkas kitaip....Būtent dabar to labai pasigendu...Labai dažnai savo tėvų šeimos modelį perkeliam į savo šeimą, todėl ir man labai sunku vaikams parodyti savo meilę, bet aš labai stengiuosi...Kvailai skamba "stengiuosi parodyti meilę", rodos ji ir taip turėtų būti, bet.....Nieko, gyvenimas juda į priekį ir esu pakankamai didelė optimistė , tik kad ir koks žmogus jautiesi stiprus, kartais apima silnumo akimirkos . Paprasčiausiai paskutiniu metu viskas klostėsi ta linkme, kad praradau gerus santykius su mama, o gal jų niekada gerų ir nebuvo.....Labai gaila ir labai liūdna, bet gyvenimas kartais būna labai žiaurus ir nieko nevyksta veltui......Iš sunkių išgyvenimų, taip pat gaunam kažkokių gerų dalykų, patirties.....
Kažkada su draugėm kalbėjom kokio jausmo labiausiai nemėgstam? Tai labiausiai bijau vienatvės...Tai kad aplink daug žmogiukų - dar nereiškia, kad jie su tavim....
Norėčiau dabar nusikeikti , bet neleidžia forumo taisyklės ...Koks čia velnias mane apsėdo ??? Patraukė ant liūdnumo.....
Gal padainuoti???

O man mano tėvai-patys geriausi pasauly..
Meilės, supratimo, šilumos, palaikymo niekada netrūko ir dabar netrūksta, nors jie gyvena Druskininkuose, o aš Vilniuj....
Myliu juos iš visos širdutės...

Aš taip pat galvoju apie savo mamą, todėl labai stengiuosi elgtis kitaip su savo vaikais...

o kokia dainas mėgsti???
Užtrauk iš visos širdies, aš klausysiu...
turėsi bent vieną klausytoją...:)

ŠAUNUOLĖ

Negalėčiau pasakyti, kad manim tėvai nesirūpino - aprūpino kuom galėjo ir dabar visom išgalėm padeda kaip tik gali
Bet būtent apkabinimo visada trūko ir žodžių, kad myli
tai ir sakau, kad rodos tiek nedaug...

Ne vieną... Rodos, lietus kaupiasi. Akyse.

:(

Taip, labai reikalingas tas apkabinimas... Ir ne tik vaikystėj.

Nesvarbu-ar dideli mes, ar ne...
Apkabinimas šildo...

Labiausia vaikams reikia gero žodžio, supratimo ir išklausymo....O ką mes darome ??? Kišame jiems daiktus.....Aš žinau, kas vyksta Lietuvoje, pasaulyje....ir deja, dažnai nežinau, kas dedasi vaiko širdyje..
Stengiuosi būti gera mama. Apkabinti, pasakyti kaip myliu, išklausyti....tik labai dažnai pritrūkstu tam laiko

Matai, mano mama liaudies daininykė . Tai ir aš mėgstu dainuoti. Šiaip tai ji labai kompanijos žmogus ir visi aplinkiniai ją labai myli... Kartais galvoju, kad turbūt sunku žmogui būti labai geru visur....ir kolektyve, ir šeimoj...Gal taip su mano mama? Bet "kvailumo" gerąją prasme iš jos ir turiu...Tai dabar jau "trauksiu".......
Modestas sakė, kad pernai buvo tax'iečių susitikimas. O kaip šiemet? Kažkaip labai nuo liūdnumo "ant balių" patraukė