Šeima, vaikai

Nu kas čia darosi Tuoj visos moteriškės ims bliauti.
Nu giliai įkvėpkime ir apsikabinkime visos
Gal šiandien kokia nors energetiškai bloga diena ar kas? Pažiūrėkit pagal mėnulio dienas, kas išmanot.

Aš pernai nebuvau...norėčiau visai....

Patikėk kaip dažnai ir man pritrūksta laiko... Šitas jausmas ir noras nesvetimas ne vienai...

Aš irgi taip bandau save teisinti....Čia panašiai, kaip su rytine mankšta . Teisinamės, kad nėra laiko...Manau, kad reikia tik noro ir kantrybės...
Buvau seminare kažkada, tema "psichologinis konsultavimas". Tai sakė, atveda tėvai "blogą" vaiką pas psichologą ir prašo iš jo padaryti "gerą". Psichologas sako, reikia pirma tėvus "taisyti", o paskui pradėti galvoti apie vaikus...Plati tema.... . Visada jaučiau, kad kažkas santykiuose su mano sūnum, per mano sunkų gyvenime periodą, nutrūko, bet bandžiau save teisinti...Tik tame seminare kažkaip viskas susidėliojo ir supratau, kad pirmiausia aš pati turiu keistis ir bandyti prie vaiko prieti kitaip...Seminaro pabaigoj visi gavom pasisakyti...Kalbėjau ir žliumbiau....Manau, kad supratau tam tikrus dalykus, kurie labai svarbūs mano gyvenime, mano ir vaikų santykiuose.....Gaila tik, kad suprasti neužtenka....

Na, apsikabinkime
Tokios temos nieko baisaus, reikia kartais ir paliūdėti.... Kažkaip dūšioj palengvėja....

Taip Kaip teletabiai

Per tuos prakeiktus darbus jaučiasi skola vaikui... ...vis palauk, nelįsk, vėliau....vieną dieną pamačiau, kad ji jau panelė... o kur aš buvau...tikriausiai taip ir nepastebim, kaip atsiranda ir anūkai....apsikabinam ir pažliumbiam....taip reikia, seniai tokios gražios temos neskaičiau

Jūs, ViskasViename, labai teisi. Niekas už mane nesprendė, bet aš asmeniškai ir nejutau paskatinimo, padrasinimo mamos, nes vidurinę baigiau su sidabru, o stoti bijojau ir klasiokai nelabai stojo,tiesiog nepasitikėjau savimi. Labai norėjau mokytis universitete, bet tiesiog niekam tas nerūpėjo, o dar pasakė- na, į Vilnių, o ko ten Taigi , aš prieš 25m. įstojau į LŽŪA, tiesiog iš pykčio, nes aš gyvenau tai mieste-Alytuje.Man tada ir balus tuos skaičiavo kitaip,nes ne iš kaimo, bet visvien lengvai įstojau, nes egzaminus išlaikiau puikiai. Ne, aš nenoriu girtis, bet taip išėjo- Jūs teisi aš sprendžiau pati- ir netgi aš labai patenkinta dabar savo gyvenimu. Tai ką aš norėjau tuo pasakyti, kad nenoriu kištis į dukros pasirinkimą, bet noriu teisingai ją padrasinti ir patarti ir aišku labai bijau - patarti neteisinga.Tik aišku dabar jai sunkiau, nes reikia tokią specialybę išsirinkti, kad ją baigus neliktų ant ledo. Tai man atrodo ir yra svarbiausia- todėl ir prašiau patarimo, nes įdomu kaip su darbu baigus civilinę inžineriją, o gal jūs kas nor žinote normalią specialybę.

Myli , ir myli beprotiškai, patikėk, tik mes lietuviai tokie esam,- mylim širdimi ir negalim to apsakyti paprastais žodžiais, jie tampa beverčiais, rodos, na ne taip, ne toks tas žodis, per prastas...meilė širdimi ir siela

Vaikai...... taip labai svarbu ir jei ką pražiūrėsi nebesugražinsi. Visada norėjau, kad mane suprastu. Niekada nenorėjau tik įsakinėti. deja dažnai tekdavo vusivilti, bet kai praeina daugiau laiko pamatai, kad stengtasi ne veltui.
O kai supykstu, mano mėgstamiausias posakis. Na palaukit , mano anūkai kada nors atsilygins jums . Visi pasijuokiame ...

O vyrus taip pat reikia nepamiršti. Juk jie kaip vaikai, o kartais ir mažesni....

Aš įsiterpsiu ne apie meile vaikams, bet reikia šiokio tokio patarimo .
Turiu didelį krikšto sūnų, kuris šiemet baigė mokyklą.
Planuoju važiuoti jo pasveikinti ta proga, bet niekaip smegeninė nesugalvoja ką galima būtų jam padovanoti.
Tax'se tiek daug išradingų moteriškių, gal kas kokią mintį mesteltų.

Čia labai svarbu kokie jūsų santykiai. Na žino ma ir galimybės.

Suprantu, kad mes lietuviai - santūrūs....bet kaip tam mažam vaikui tai suprast, kada jis laukia dėmesio ir švelnumo.
Man mama irgi nei karto nepasakė, kad myli, neprisimenu ir apkabinimo... Dabar aš suprantu ją, suprantu, kad ji mus mylėjo, tik santūriai O tada man viso to trūko..... Ir paradoksas - dabar aš irgi negaliu peržengti tos ribos ir prisiglaudus pasakyti jai, kad ją myliu....

vyrus taip pat reikia nepamiršti. Juk jie kaip vaikai, o kartais ir mažesni....




Faktas, bet keista, kad daugelis vyrijos tą pripažįsta ir patys nori būti lepinami, na mylimi, tai besąlygiškai...

Neįsižeiskit, bet kas čia sunkaus??
Šiandien kai tik pamatysim savo vaikučius po darbukų, apkabinkit ir pasakykit ta stebuklingą žodelį ''myliu''...pamatysit, kaip nušvis jų akutės...

Taip. ir aš labai galiuosi, kada mamą įskaudimu, bet to garsiai pasakyti negaliu. Bet ji tai supranta, man užtenka tik ateiti , apkankyti ir matau, kad man viskas atleista.

Taip taip... Bet trūksta tų žodžių. Norisi išgirst, nors tu ką. Nors, atrodo, žinai, supranti, jauti, bet... Norisi išgirst dar ir dar kartą, kad tave myli...

Tai juk taip žmogiška...

Savo vaikui visada su tėvu sakom, kad labai mylim ir tikrai vaikas jaučiasi nuostabiai, žino, kad visada už nugaros stovi tėvai, pasiruošę padėti, pagelbėti, paremti...

Manau dovanai skirti kokius 50,- Lt.
O santykiai kaip čia paskius - normalūs, nėra labai artimi, bet per didžiąsias šventes visada susitinkame, o ir šiaip bent jau aš pasidomiu, kaip jo reikalai.