1990 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojui Jonui Tamuliui lankantis pas S. Anglickį Vilniuje, poetas parodė seną savo gimtinės nuotrauką.
Stasys Anglickis: „O čia štai buvo toks tvenkinukas. Prie to tvenkinuko mano motina, dar jauna mergaitė būdama, buvo pasodinusi beržiuką. Tai aš apie tą beržiuką esu eilėraščių prirašęs... „Motinos beržas“. Kai buvau prieš kelerius metus ten, tas beržas dar tebestovėjo. Jau labai purėtas, šakotas... O praeitą vasarą kai nuvažiavom, tai to beržo neberadom. Tik kelmą. Tai čia Motinos beržas. Tas ilgiausiai išlikęs iš mano tėvų sodybos”.
Beržas, kurį pasodino jauna motina, išliko Stasio Anglickio eilėraštyje „Motinos beržas“:
Motiną užkasė
Smėlio kalnely
vaikai ir anūkai.
Liko beržas,
Baltas savo rankas
Į dangų įrėmęs.
(„Motinos beržas“, 1968)
Nemunas
2005 12 05
Apsižliumbiau, kai mano kaime ,pasislėpusį tarp miškų ,iškirto puikius ąžuolus ir nuostabias tuopas, liepas,kaštonus, išardė gandralizdžius,nes kažkoks naujasis lietuvis rado puikią medieną...