Akimirka

Taigi, kviečiu visus į pakrantes-pirma surinksime šiukšles, sugrėbsime lapus, o po to žibučių prisirinksime... lauke oras nuostabus, o kai grįšime- nuotaika bus fantastiška... ir dar spėsim linijinius pašokti... taip ir norisi gyventi (p.s. o apie pakrantes aš čia rimtai, nes prie savęs jau baigiu vieną sutvarkyt, ir prisipažinsiu kad jau negaliu kitaip: užvalgau ir bėgu į pakrantę, namuose nekyla rankos, o va, tenai-kaifuoju...)

www.youtube.com/watch?v=L9c9WuBSAC0
arba
www.youtube.com/watch?v=yOOIevTv1OE&feature=related
www.youtube.com/watch?v=YoaAU_XP_HA&feature=related
Nustokim bartis ir teršti forumą, tiesiog padainuojam visi, kas garsiai, kas mintyse..

Ne tik pakrantę, bet ir pakeles link namų apsitvarkom.
Suprantu Tamsto kaifą

Davai

Tiesa, aš truputį domiuose mūsų kaime gyvenusia , o dabar jau mirusia, mokytoja, kuri kūrė eiles. Šios mokytojos aš nepažinojau ir išvis ji sako buvo užsidariusi. Ir kai aš keletą jos eilių perskaičiau kaimo vakaronėje, visi sukluso, nes jos nuostabios:

Po vyturio giesmę į širdį įdėsiu –
Nuo saulės lig saulės lyg paukščiai skambėsim,
Po rūtos šakelę įsegsiu į plaukus –
Išmoksim mylėti, išmoksime laukti.
Po žemės grumstelį padėsiu ant delno,
Pražys žiemkentėliai žvaigždutėm ant kalno.
Po rausvą aguoną pasėsiu po langu,
Balta taikos paukštė vartysis padangėj.
Po žodį…Po dainą visiems parašysiu,
Tik jūs nesakykit, kad viskas… kad viskas....

Tiesa, ta mokytoja, tai Ona-Gražina Kalvaitienė. Ir kurti ją eiles gali būti, kad paskatino Justinas Marcinkevičius, nes jis yra vedęs jos vyro seserį.
Dar jos eilių:

Jau duris užvėrė, jau vartus užkėlė,
Ir nelaukia niekas mano žingsnių čia.
Tik sukluso mano beržas svyruonėlis,
Ir parodė kelią pašaipi delčia.
Aš vis tiek pareisiu, aš vis tiek sugrįšiu,-
Kryžiumi žegnosis tartum nuo vagies.
Kojų neužkeikė, rankų nesurišo,
Kas manim tikėjo, tas manim tikės...
Prakeikimo balsas erškėčiu pražydo-
Mano vieversėlio niekas nepašaus,
Neteisieji teisė teisų bet išdidų,
Taip ir nesupratę, kas čia negražaus...
Iš sapnų, iš kapo aš vis tiek pareisiu-
Po slenksčiu žioruoja kruvina duobė,
Iš laukų šaltinių atsigert man leiski,-
Mano nuodėmėmis ir tiesa – tikėk.

Pastebėjau, kad kartais būni tiesiog nepakeičiama. Šaunuolė.

Jei negaliu aš turėti Tavęs



Kam tos ūkanos drėgnos
Ryto lange
Jei negaliu aš turėti Tavęs
Kam čiobrelių kvepėjimu
Įkaitus diena
Jei negaliu aš turėti Tavęs
Žaižaruojantis vakaras
Šešėliai ilgi
Jei negaliu aš turėti Tavęs
Mėnuo eglės viršūnėj
Kuždesiai prieklėty
Jei negaliu aš turėti Tavęs

Kam putotas pavasaris
Su meilės viltim
Jei negaliu aš turėti Tavęs
Kam man vasara šokanti
Žiogais paupy
Jei negaliu aš turėti Tavęs
Kam žiemos išpaišyti
Langai laukimu
Jei negaliu aš turėti Tavęs
Kam Ruduo su gubom
Ir gervių verksmu
Jei negaliu aš turėti Tavęs


pagulbis

Noriu papasakoti istorija, kad ji būtų pamoka visiems.
Praeitą savaitę ėjau sau ramiai su šunėku prie tilto per upę, ties kuriuo yra pėsčiųjų perija. Kiek toliau už tos perijos baigiasi dviračių takas ir reikia pervažiuoti kelią prieš pat tiltą (kuris toje vietoje platėja), kad pervažiavus tiltą kitų kelkraščių pasiektum dviračių tako tęsinį. Dviratininkai labai dažnai nevažiuoja porą metrų atgal per perėja, o kerta tiesiai, nors eismas šioje vietoje labai judrus. Tai vienas pagrindinių Kauno tiltų.
Taigi einu ir girdžiu mašinos stabdžiai, smūgis. Pakeliu akis ir matau, kaip nuo mašinos stogo krenta dviratis. Pirma mintys, kad nuo stogo bagažinės nukrito blogai pritvirtitas dviratis. Ir kažkaip keista, kad ant stogo striukė. Poto supratau, kad tai ne striukė, o vaikas, kuris nusirideno stogu ir nukrito paskui dviratį.
Vaikas kaip ir daugelis dviratininkų toje vietoje sustrumpino sau kelią ir nėrė tiesiai, skersai kelio, o nepravažiavo per pesčiųjų perija. Siaubinga buvo ir žmonių reakcija iš to automobilio, jie puolė rūpintis vaiku, jis matyt dar buvo su samone, nes viena iš keliaivių tik kartojo: "ar gali judinti kojas? ar gali judinti kojas? koks tavo mamos telefonas?"
Rašau dėl to, kad šiandiena toje pačioje vietoje mačiau, kaip šeima su vaikais nevažiuoja per perėja, kur tikrai tokioje judrioje gatvėje yra saugiausas būdas kirsti, o kerta kelią toje pačioje vietoje, kur yra arčiau, bet labai pavojinga.
Tad brangieji, pradėkime nuo savęs..... Mes sakome, kad iki nelaimės tik akimirka, o ištiesų iki nelaimės ilgas laikas neįskiepijamų saugaus eismo taisyklių.

nesulauksit :P :)
o jeigu Jums mano pasisakymai nepatinka - neskaitykit. Niekas Jūsų neverčia skaityti tai, kas Jums neįdomu.

Beje, labai mane apėmė gailumo akimirka, kad lendate tik į durnas temas ir nuomones susidarinėjate tik durnose temose. Pažiūrėkite į mano pasisakymus ir rimtose temose. Jums tai neįdomu ž dėl to į rimtas temas ir neinate ir neskaitote. o matote tik tą, ką norite matyti.

Gaili akimirka...

šitie Juk iš Lenkijos...
Jų rašmenis reikia įvesti į LT kalbą - tarė A.kubilius...

Na tai įdėkite poezijos, gerų ir gražių naujienų ir šita tema bus mielesnė visiems. Aš Jums padėčiau. nes kažkada netgi kūriau eilėraščius :)

1990 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojui Jonui Tamuliui lankantis pas S. Anglickį Vilniuje, poetas parodė seną savo gimtinės nuotrauką.

Stasys Anglickis: „O čia štai buvo toks tvenkinukas. Prie to tvenkinuko mano motina, dar jauna mergaitė būdama, buvo pasodinusi beržiuką. Tai aš apie tą beržiuką esu eilėraščių prirašęs... „Motinos beržas“. Kai buvau prieš kelerius metus ten, tas beržas dar tebestovėjo. Jau labai purėtas, šakotas... O praeitą vasarą kai nuvažiavom, tai to beržo neberadom. Tik kelmą. Tai čia Motinos beržas. Tas ilgiausiai išlikęs iš mano tėvų sodybos”.

Beržas, kurį pasodino jauna motina, išliko Stasio Anglickio eilėraštyje „Motinos beržas“:

Motiną užkasė
Smėlio kalnely
vaikai ir anūkai.
Liko beržas,
Baltas savo rankas
Į dangų įrėmęs.

(„Motinos beržas“, 1968)

Nemunas
2005 12 05
Apsižliumbiau, kai mano kaime ,pasislėpusį tarp miškų ,iškirto puikius ąžuolus ir nuostabias tuopas, liepas,kaštonus, išardė gandralizdžius,nes kažkoks naujasis lietuvis rado puikią medieną...

Negi į kiekvieną žinutę tau reikia asmeniškai atsakyti? Į šitą žinutę gali neatsakyti

Na, mano istorija nebus pamoka, bet kiek esu nustebęs.
Kažkur labai skubėjau (kaip visada)
Prieinu gatvę, dega raudona, apsidairau ir pamatęs, kad artėjančiu auto nėra, sau smagiai neriu per gatvę.
Ir staiga, stovinti priešais senučiukė pradeda bartis.
Mol, kur leki, nori, kad greitai vežtu?
Aš taip pasimečiau, kad sustojau pėsčiųjų salelėj...
Nustebino tai, kad žmonių stovėjo tikrai nemažai, bet sudraudė labiausiai pažeidžiamas žmogus...
Kažkaip dažnai girdžiu, kad tvarka bus tada kai ateis jaunimas nesugadintas sovietinės eros, bet kažkaip nelabai tikisi, nes sudrausti sugebėjo kaip tik tas visiškai sovietinės eros sugadintas žmogus.

nes jaunimas dabar vaikšto nežinia kur ir nežiūrėdami kur. Kalbasi mobiliaku, net nepasižiūri ar dega žalia, ar mašinų prie pat yra - pasisuka ir eina kalbėdami automatiškai po pat ratais. Nu ne kviekvinas spėja sustabdyt, kad ir lėtai važiuodamas...

o ir vairuotojai būna... sustoja praleist, o tu dairaisi, nes iš visų kitų pusių ir juostų pila mašinos viena po kitos, tai kurgi eisi. O tas sustojęs dar signalina, rėkia - eik greičiau!!! įdomu kur??? po ratais kitoms???
Neturi kantrybės, nesustok visai - važiuok sau. Pamatysiu, kad mašinų apmažėjo - pereisiu.

Dažniausiai ir būna ta "akimirka" kai numuša - einant per perėjas.

Ji kaip tik nesugadinta.Ji mūsų kaimo deimančiukas.Ar skaitei V.Krėvės "Skerdžius" ? Napalys- tikras toks ir yra.

Tenka kasdien pereiti miesto centrą ir pasižiūrėjus į dviratininkus, kurių pastarosiomis dienomis ženkliai padaugėjo, visai nebesistebiu, kad negaliu savo sūnaus išauklėti, kad per perėjas, kertant gatvę, nuliptų nuo dviračio. Visi , absoliučiai visi, ir diedukai ir ir paaugliai, ir net maži vaikai kerta gatvę sėdėdami dviračių, nors šalia kulniuoja tėvai. Visi jie nardo tarp žmonių , mašinų, nebėr ko stebėtis. Niekas nepaiso saugaus eismo taisyklių.

Taip... jau dviratininkai tai siaubas. Užeina ir neria kiek įkabina staigiai palei pat mašinas. Atrodo, kad jiems čia žaidimas - spėsiu ar ne.
O paskui.... oi, numušė... vairuotojai kiaulės, nežiūri... oi nelaimė...
Iš kur tam vairuotojui žinot, kuriam "savižudžiui" užsisuks mazgai dabar nerti staigiai per gatvę???

Kasdien tenka eiti per perėją-baisiai pavojingą-nuo kalno leidžias mašinos-reai kuri pastabdo-porą kartų-prieš akis-vos nenumušė žmogaus-o būna taip-troleibusas sustoja-visi eina,o koks vairuotojas už troleibuso ir ....