Daugiau reikia su vaikais kalbėtis, na tiesiog , kad jie tėvais pasitikėtų.Aišku, jei mes suaugę esame patys melagiai sau ir vaikams, tada jie sunkiai mumis pasitikės.Kiek kartų atsakėm, ai neturiu laiko, ai, man dirbti reikia...čia ir yra klaida! Nieko nėra svarbiau už mūsų pačių vaikus.
Man žiauru žiūrėti į tas paneles, kurias tarsi jau ruošia tapti "barakudomis"...Man tada jau nervai pradeda nelaikyti: pusnuogės krūtinės, dažyti plaukai, provokuojantis elgesys...nors dar tik vaikai, tarsi neprasiskleidę žiedeliai....
Negi to š....nesuspės prisiryti? Man atrodo, kad nėra nė vieno suaugusio, kuris nesuspėjo TO nuveikti.Prisirijo sočiai ir iki kaklo.Tai kam stumia į tai paneles?