Ateina pas mane kaimynas ir sako:
- Tu žmogus mokytas, gal turi paskolinti kostiuminį švarką?
- Kas atsitiko? – klausiu, - Nelaimė kokia: laidotuvės ar vestuvės?
- Ne, - sako, - mūsų metalo apdirbimo įmonės šefas liepė visiems ateiti pasipuošus su kostiumais - bus kultūringas Kalėdų šventimas ir dovanų dalinimas. Kas nepasipuoš, tam nieko nebus – nei dovanos, nei algos už spalį.
Daviau, negi gailai, turiu tų švarkų. Tik mes tokie skirtingų gabaritų, bet neužsisegus kažkaip apsitempė. Kelnėms vis tiek savo juodus džinsus turėjo panaudoti. Ir dar kaklaraištį pridėjau. Žodžiu, išėjo į darbą švęsti toks šiek tiek robotizuotais judesiais ir vis pirštu tampydamas užveržtą baltinių apykaklę.
Ateina kitą dieną grąžinti aprėdų visas pilkai-žalsvai-violetinis nuo pasiutimo.
- Na, kaip šventės? – klausiu.
Tai maždaug pusvalandį emocingai dalinosi įspūdžiais. Dėl laiko ir vietos trūkumo praleidus keiksmažodžius, pacituoti galima maždaug taip: „Tas (...) šefas (...) nusitempė mus į (...) operą! (...) OPERĄ!!! (...) Jis (...) čia (...) tokią (...) programą (...) šventėms (...) padarė (...)!!!” Ir toliau sekė pasakojimas, kaip jie ten visi kankinosi, net užmigti negalėjo, nes tie smuikai čirpia, ant scenos pagyvenę moteriškės cypia ir taip kokias dvi valandas. Tipo, šefas namą pasistatė šalia kažkokių profesorių, tai jie dabar jį kultūringo šventimo moko, o jis ant savo metalurgų treniruojasi. Sako man, kaip jūs visa tai iškenčiat savo noru? Na, atsakau, ir mums, inteligentams, klasikinė muzika patinka tik tiems, kurie neturi kaimynų, besimokančių ją atlikti, ir jei patiems neteko to vaikystėje muzikos mokykloje zubryti.
- Tai gal dovana gera buvo, verta tų kančių? – klausiu.
Vėl visas papilkai-žalsvai-suvioletavęs dar pusė valandos panašių įpūdžių apie kalėdines dovanas kolektyvui pateikė: „Jis (...) mums (...) dovanojo (...) ženkliukus! (...) ŽENKLIUKUS!!! (...) Su įmonės (...) logotipu ir (...) kontaktais! Liepė (...) nešioti (...), didžiuotis (...) ir reklamuoti (...) savo (...) įmonę (...)!!!” Žiūriu, matyti ženkliukai. Jo buvo toks pas mumi užsakymas. Dar, atsimenu, bandžiau užsakovui įpiršti bent jau tušinukus ar, dar geriau, puodelius, nes juos ir beraščiai gali naudoti, o skysčių gėrimas juk visiems gyvybiškai būtinas. Bet ne, sako, tuos daiktus tai tik viduj naudos, o iš ženkliukų bus daugiau naudos. Jie turi būti gražūs, kad norėtųsi nešioti, ir kad gerai matytųsi logotipas bei kontaktai. Tada bus kaip reklama ir dar atsiras daugiau klientų. Nes taip pasitarė su buhaltere (jau tikriausiai apsirengę ir parūkę po metų rezultatų aptarimo), kad turėtų suveikti tokia dovana – reklama. Rinkosi iš penkiolikos skirtingų ženkliukų variantų ir tą pasirinktą dar dešimt kartų liepė pataisyti. Kalėdų dovanos kolektyvui buvo padarytos atsakingai. Ir todėl dabar buvo net šiek tiek apmaudu matyti, kai ją gavęs frezuotojas, sugniaužęs visais trim pirštais saujoje, grasinosi prikalti tą ženkliuką šefui prie kaktos arba bent jau prie kabineto durų. Ir visai nesiruošė visus metus garbingai visur nešiotis prisisegęs.
- Tai gal bent paskui normaliai pabaliavojot? – vėl bandau pakelti nuotaiką.
Geriau būčiau neklausęs. Čia net cituoti nebelabai yra ką. Žodžiu, jiems dar ir restoranas buvo užsakytas su visais tais pričendalais iš setyniolikos įrankių prie šešių skirtingo dydžio lėkščių ir penkių skirtingų taurių. O už nugaros vėl čirpė trys mažesni smuikai ir vienas toks didesnis tarp kojų. Tai dabar aišku, kodėl jų šefas taip spaudė su babkėm tiems ženkliukams. Pagrindinės išlaidos kitur ėjo. Ir kodėl kolektyvas neįvertino?! Kiek supratau, visi išsilakstė jau po šaltų užkandžių. Tipo, paskui paskaičiavo jie su vyrais, kokia būtų visiems premija, jei visa tai, ką išleido tai nesąmonei būtų atidavę jiems grynais, tai net į normalų kaboką bent jau alaus atsigerti nebeėjo. Ir po Naujų eis naujo darbo ieškoti. Nei ten eis, nei ką. Užtat dabar turėsiu špilką visiems metams kiekvienam susitikimui kieme: „Ko be ženkliuko?” Net dvi špilkas. Dar kiekvieną kartą vos atidarius alaus bambalį, galėsiu jam užtraukti: „Pake-e-elkim, pakeeelikime taurę linksmyyyybių!” Ir metalo apdirbėjų šefas turės ką papasakoti savo namo kaimynams, apie tai, kokį kutūringą Kalėdų atšventimą savo kolektyvui užtaisė.
Žodžiu, kalėdinės dovanos kolektyvui yra nesąmonė, nes per visą žmonijos istoriją dar nebuvo sugalvota geresnio atsidėkojimo darbuotojui, kaip piniginė premija ir leidimas patiems pabaliavoti, kaip jiems patinka. Nebent bosas nori sau pasidaryti šventę ir parodyti visiems ta proga, kas iš tiesų čia užsako muziką.
Autorius:
Raimucka Jurgaičių