rekomenduoju paskaityti knygą
"Moteris, beganti su vilkais"
www.moteris.lt/98rugsej/patirtis/narvas.htm
"Moteris, bėganti su vilkais", - ši Meksikos indėnės, psichoterapeutės ir rašytojos Klarisos Pinkolos Estes knyga 1995-aisiais tapo JAV moterų bestseleriu. Kodėl? Turbūt todėl, kad autorė sulaužė įprastus mąstymo stereotipus. Senovės indėnų moterų išminties žinovė, K.G.Jungo sistemos pasekėja, tvirtina, kad šių laikų moters nuo depresijos ar slapto beviltiškumo taip greit neišgydys nei geriausi vaistai, nei kvalifikuočiausi psichologai. "Civilizuota moteris apimta gilios nevilties, - teigia K.P.Estes. - Ji nuolatos turi laikytis visuomenės jai primestų stereotipų, kurie neleidžia jai pajusti tikro gyvenimo džiaugsmo... Ji išgyvena du būvius: tikrąjį vidinį ir primestą išorinį. Ilgainiui asmenybė tampa disharmoniška, taip atsiranda netinkamai nugyvento jai skirto laiko šioje žemėje žudantis jausmas..." Tačiau išeitis yra, interviu metu žurnalistams tvirtino rašytoja. Ją atrado indėnų moterys, perduodančios šią žinią dukroms bei dukraitėms. Tereikia vieno: prisipažinti sau, kad tavo viduje sėdi nesutramdoma Laukinė, kuriai kartais derėtų duoti valią...
Svetimų norų pančiai
Turbūt daugeliui žinomas nuovargio ir beprasmybės pojūtis. Tuomet gyvenimu šliaužiame it musės drėgnu stiklu, ir nepadeda, deja, nei tabletės, nei širdingas pokalbis su gera drauge, nei aerobika. Kas tai - apsėdimas? Klarisa Pinkola Estes tvirtina, jog šios būsenos šaknys kur kas gilesnės nei atrodo. Nepasitenkinimo savimi jausmas moteris apėmė pamažu, "progresuojant" civilizacijai.
Kai pasaulis buvo jaunas, moteris jautėsi neatsiejama gamtos dalimi. Ji matė, kaip viskas gyvena pagal griežtus ciklus: vasarą keičia ruduo, po šalčių nušvinta pavasaris... Moteris tvirtai žinojo, kad viskam ateis savas laikas: mylėti, gimdyti vaikus, su jais išsiskirti ir - nugrimzti į amžiną miegą it Gamta. Instinktas sakė, kad viską valdo teisingi kosminiai dėsniai; viduje ji juto tarsi laikrodžio mechanizmą, nurodantį, ką, kaip ir kada daryti. Toji Laukinė (vadinkime ją šitaip) įdėmiai klausėsi vidinio balso. Ieškoti mylimojo ar būti vienai? Veikti ar palaukti? Ji žinojo, kad Balsas nesuklaidins. Gyventi, aišku, buvo nelengva, tačiau harmonijos buvo kur kas daugiau.
Slinko šimtmečiai, moteris iš miškų ir laukymių persikėlė į akmeninį miestą. Kiekvienos naujos kartos mergaitės vis labiau tolo nuo Gamtos, gyvendamos pagal išgalvotus visuomenės dėsnius. Šitaip pamažu nuščiuvo vidinės intuicijos balsas, skelbiantis, kad viskam savas laikas. Todėl, tvirtina autorė, dabartinei moteriai atrodo, kad jei kas jos gyvenime įvyko - tai jau amžiams. Amžinai karštos vasaros, amžinai vienišos žiemos... Moteris prarado gyvenimo kryptis. Ji gimdo nenorimus, neplanuotus vaikus, gyvena su nemylimu ar nemylinčiu vyru, dirba neįdomų darbą, su tuo taikstydamasi kaip su neišvengiamu, nesibaigsiančiu blogiu.
Taip, tvirtina Meksikos dykumų indėnė, atsitiko todėl, kad moteris prarastą intuiciją pakeitė psichologine programėle "taip jau priimta", - visuomenėje, ...moteris prarastą intuiciją pakeitė psichologine programėle "taip jau priimta", - visuomenėje, tarp draugų, šeimoje...
tarp draugų, šeimoje... Aplinkiniai, žinoma, nė neketina jos perkalbėti. Priešingai - primeta jai "tinkančius" vaidmenis, įkalindami sau patogių nuomonių narvelyje.
Vaidmenų daug: "perekšlė", gyvenanti pagal principą: "virtuvė, parduotuvė, vaikai" arba "visų galų šeimininkė". Ji tikrai šauni - ir darbu kolegoms "nušluostys nosį", ir jos namai tviska švara... Tauru, tačiau šio vaidmens esmė viena - moteris turi būtinai nešti naudą aplinkiniams, pamiršti savo norus bei poreikius. Į primestą visuomenės vaidmenį įsijaučia netgi šaunios feministės - jų reikalavimai tikrai kilnūs, tačiau, deja, beprasmiški, nes vyras ir moteris - tikrai absoliučiai priešingos būtybės.
Tačiau labiausiai, perspėja rašytoja, moterys kenčia nuo dviejų joms primestų vaidmenų: "gailestingosios seselės" bei "kūrėjos nevykėlės". Pirmajai sunkiausia, nes pasaulyje nuolatos vyksta kokia nors kova. O kare kaip kare - kas nors visada kenčia. Kas paguos tokį vargšelį? Moteris, kurią ruošė universalaus vaisto nuo skausmo vaidmeniui. K.P.Estes pastebi: "Kartais man atrodo, jog visi karai ir nesutarimai sugalvoti tik tam, kad moteris nuolatos būtų užimta ir neturėtų laiko susimąstyti, ko ji nori iš tikrųjų... Tai primena mitą apie žmogų, iš šiaudų pinantį virvę. Darbo jis negali užbaigti, nes prie kito virvės galo stovi gardžiai ją rupšnojantis asilas".
Kai dėl "kūrėjos nevykėlės", tai šis vaidmuo - daugelio moterų dalia. Juk kiekviena į šį pasaulį ateina su kokiu talentėliu, leidžiančiu realizuoti savo individualybę. Tačiau ir menkiausios pastangos tesukelia alinkinių šypsenėlę: "Tas tavo hobis... Atima visą laiką - verčiau griebtumeisi ko nors rimtesnio". Tie "rimtieji", žinoma - keptuvės, puodai bei skalbiniai, geriausiu atveju - ...man įgriso tas narvas, ilgiau taip negyvensiu...
pinigingas darbas. Šitaip aplinkinių ir apkalbų baimė priverčia moterį slėpti tikruosius savo troškimus. Taip joje žūsta Kūrėjas, užtat gimsta nuolatinis slapto nepasitenkinimo jausmas.
Ir dar vienas itin populiarus, deja, dažnai nesėkmingai atliekamas vaidmuo. Tai - "gražuolė" arba "seksbomba". Moterys priverstos paneigti natūralias savo proporcijas ir visos kaip viena virsti ilgakojėmis stambiakrūtėmis gražuolėmis. Nebegalima džiaugtis tokiu kūnu, kokį sutvėrė Dievas... Šis kompleksas tiesiog suriša rankas. "Visi patarimai "sukurti sau naują kūną" primena civilizacijos primestą idėją "apdoroti Žemę". Griūva iškastos šachtos, sukeliami dirbtiniai žemės drebėjimai, atmosferoje - ozono skylės... Bandymas perdirbti moters kūną panašus į sąmoningą visos gamtos naikinimą", - teigia rašytoja, indėnų žiniuonių mokinė.
Moteris, švelni iš prigimties, rūpestingai stengiasi atlikti primestą vaidmenį, užmiršusi vidinius porekius. Iš gyvenimo pamažu dingsta jausmai, emocijos, dienos tampa pilkos ir nesibaigiančios... Letargo mieto būsena. Tokia moteris panaši į laukinį gyvūną - vilką, laikomą narve, kad žvėris negraužtų virbų, jis nuolat šeriamas raminamaisiais. Tai - pagyrimai, kad ji puiki šeimininkė, dalykiška, žaviai atrodo ir t.t. Deja, - kad ir kiek vilką šertum, jis į mišką žiūri.
K.P.Estes rašo apie savo sapną, įkvėpusį kurti knygą: "Keistų žmonių - gyvūnų šešėliai šmėžuoja tarp juodų medžių kontūrų. Jų puikūs stiprūs kūnai užlieti mėnulio šviesos. Nesuvokiu - kas jie? Kodėl jie mane traukia? Staiga supratau, kad tai - moterys, kažkur bėgančios su vilkų gauja". Rašytoja tvirtina, kad moterys ir vilkai turi daug bendra. Pirmiausia - giliai suvokia Gamtos dėsnius. Antra - abi "rūšys" - mįslingi padarai, sugebantys suderinti įniršį ir švelnumą, skirtą išrinktiesiems bei vaikams. Jų žaismingumas persipina su liūdesiu. Ir galiausiai - tiek vilkams, tiek moterims neleidžiama gyventi klausant Gamtos balso. Tačiau nykstančiais vilkais bent jau puolė rūpintis gamtosaugininkai. O kas laukia moters?
Vidinės galios fontanas
Ekologų pagalbos, regis, neprireiks, įsitikinusi K.P.Estes, nes kiekviena moteris slepia neregėtą vidinę galią, padedančią keisti aplinkybes be kitų pagalbos. Senovės indai tą moters galią vadino Sakti (Dievo kuriančioji energija) ir teigė, kad būtent jos paskatinta moteris galinti gimdyti ir išauginti daug vaikų, be to - didžiulę jos dalį atiduoti vyrų sėkmei. Moters bioenergetinis laukas 7 kartus stipresnis nei vyro (tai įrodė ir šių laikų ekstrasensai). Svarbiausia, nurodo rašytoja, "įjungti" tą vidinės galios fontaną. Tai prasideda sprendimu: "Man įgriso tas narvas, ilgiau taip negyvensiu". Po to patariama kuriam laikui pasitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir pasistengti išgirsti vidinį balsą - Laukinės balsą. Iš pradžių jis bus panašus į painias mintis, po to atsiras frazės, galiausiai - prabils ilgai slopinta intuicija. "Taip vėl atgims moteriai būtinas prigimtinis žinojimas, - teigia autorė. - Taip suprasite, ko iš tiesų norite, koks jūsų pašaukimas, kaip elgtis. Pasikeis jūsų santykis su aplinka, pačia savimi. Tyli ir paklusni, savęs neapkenčianti šmėkla virs pilnakrauje, džiaugsminga moterimi, drąsiai kalbančia apie savo norus ir mintis. Ir aplinkiniai, pajutę, kad jos mintys bei veiksmai kyla iš širdies, pradės ją gerbti".
Atrasti savyje Laukinę galima įvairiai. Tarkim, per kūrybą - šokį, lipdybą, siuvinėjimą, tapybą... To reiktų imtis ne iš būtinybės, bet todėl, kad - norisi. Tegu jūsų rankos bei širdis daro tai, ko geidžia. Kurdamos įsiklausykite į savo pojūčius. Ištirkite savo kūrinį, - gal jame glūdi jūsų "aš" paslaptis, rodanti, ko jums trūksta?
Kitas būdas - darbas su vaizduotės sukurtais fenomenais. Jūsų fantazijos rodo tai, ko jums trūksta kasdienybėje. Neignoruokite jų, stenkitės jas nors iš dalies įgyvendinti.
Sapnai irgi šneka Laukinės kalba. Rašytoja juos pataria atsiminti, netgi užsirašyti ir analizuoti. Kodėl tai prisisapnavo? Naudinga sugalvoti naujus sapnų tyrimo būdus. Būtent moters sapnai, teigė psichologas K.G.Jungas, ir rodo, kad bunda noras atrasti tikrąjį "aš".
Klarisos Pinkolos Estes knygą Amerikoje iš pradžių visuomenė sutiko nors ir audringai, bet dvejopai: ant rašytojos supyko ne tik ortodoksiškesnių pažiūrų stipriosios lyties dalis, bet ir... feministės. Netgi pirmoji ledi Hilari Klinton pareiškė: "Romanas įdomus, gal kiek pernelyg drastiškas net ir mūsų laikams". Tačiau netrukus į Kolorado valstijoje pasislėpusį vienuolišką namelį, kuriame gyvena rašytoja, ėmė plūsti laiškai. Neilgai trukus atėjo ir pirmosios ledi laiškas, kuriame buvo prašoma atsiųsti kelis knygos egzempliorius su autografais ir kviečiama pasisvečiuoti Baltuosiuose rūmuose. Dabar K.P.Estes rašo naują knygą: "Jei moteris atrastų savyje jėgos vėl būti savimi, ilgainiui, manau, išsispręstų daugybė žmoniją kamuojančių socialinių, psichologinių, netgi - moralinių problemų, - "New Age" korespondentui sakė indėnų rašytoja.