CHARLEZ BUKOWSKI
JAUNYSTĖ NAUJAJAME ORLEANE
badauju, tūnau baruose
o naktimis valandų valandas
bastausi po miestą.
mėnulio šviesa rodos lyg būtų dirbtinė,
gal tokia ir yra;
Prancūzų kvartale spoksau,
kaip pro šalį lekia žirgai ir vežimaičiai,
visi sėdi aukštai, atvirose karietose,
važnyčiotojas juodaodis, o už jo
vyras ir moteris,
paprastai jauna ir baltoji.
ir aš visada buvau baltasis.
ir pasaulis manęs visai
neviliojo.
Naujasis Orleanas tebuvo
tik vieta pasislėpti.
Galėjau niekieno netrukdomas
prašikt savo gyvenimą.
jei ne tos žiurkės.
žiurkės mano mažame tamsiame kambarėlyje,
joms šlykštu, kad tenka dalintis būstą
su manimi.
didelės, bebaimės
spoksančios į mane
nemirksinčios mirties akimis.
moterys buvo man nepasiekiamos.
atrodžiau joms per daug
amoralus.
tik viena padavėja, šiek tiek vyresnė
už mane,
atnešusi
kavos
vis šypteldavo,
žemiau pasilenkdavo.
man to užteko, aš buvau
visiškai tuo patenkintas.
šiame mieste kažkas slypėjo,
nes jame nesijaučiau kaltas,
kad man nereikia daiktų,
kurių taip baisiai reikia kitiems.
miestas paliko mane ramybėje.
sėdžiu lovoje,
šviesos išjungtos,
klausausi lauke sklindančių
garsų,
pakeliu butelį
pigaus vyno,
leisdamas vynuogių šilumai
manyje
išplisti,
kai išgirstu
kambaryje žiurkes.
man jos patinka
labiau
nei žmonės.
aš pasimetęs,
galbūt išsikraustęs
iš proto,
tai nėra taip blogai.
svarbiausia,
kad nieks netrukdytų.
Naujasis Orleanas
netrukdo.
nieks nepašaukė manęs
vardu.
jokio telefono,
automobilio,
darbo,
visiškai nieko.
tik aš, žiurkės
ir mano jaunystė,
tik vieną kartą,
tą kartą,
kai žinojau,
kad net tuštuma, niekas
nepavers
mano žinojimo
veiksmu.
***
Kaip pranesti pasauliui, kad jau pabudau? Ieini i Google ir surenki: eilėraščiai... Ir pasirodo, kad nera taip paprasta, nes nedaug kas yra eilerasciai...
Parinkau toki ziauru -pirmadieniui, geresniam, nei kai kam kai kada buna...