snake rašė: Tininga, kaip nesinervins tavo vyras iš tokio rojaus grįždamas į vargo Lietuvą. Ne kiekvienas moka mėgautis akimirkos žavingumu, kiti tiesiog per greitai mąsto (gyvena į priekį...)
vot čia mūsų beda. Vietoj to, kad megautumes šia akimirka, pergyvenam, kad viskas baigis. Aš irgi taip darau, kol "nepagaunu" savęs. Tada sakau sau - STOP. Bus problema, spresim, o dabar džiaukimes šia akimirka.
Man to reikia, nes šalia manęs žmogus, neremiantis kojomis.
Ir vietoj to, kad liūdetume, džiaugiames, kad šiandien dar jis gali sedeti vežimuke, kad šiandien mes galim važiuoti į miestą. Mūsų planuose - savarankiška kelione į Romą lektuvu. Kad nepasiklystume, pradejom mokytis anglų kalbą internete.
O jeigu liga visai paguldys į lovą, mokysimes gyventi ir taip.