2005-06-03 20:41
Benas
Radau tą straipsnį
Nekonkuravimo garantijos kol kas tik popierinės
Rasa Dževeckytė
Vadyba Verslas ir teisė Nors darbdaviai, sudarydami darbo sutartį su darbuotoju, vis dažniau į ją įtraukia nekonkuravimo nuostatą, tačiau teisininkai tvirtina, jog realiai ją įgyvendinti sudėtinga. Už nekonkuravimą darbdaviai buvusiam darbuotojui turėtų mokėti kompensaciją, o sankcijos darbuotojui už susitarimo nevykdymą – pati silpniausioji sutarties dalis.
Darbuotojai, pasirašantys darbo sutartį, neretai išvysta punktą, kuris įpareigoja nutraukus sutartį tam tikrą laikotarpį nedirbti tokio paties darbo konkuruojančioje įmonėje. Tokia nuostata dažniausiai įtraukiama aukštesnio lygio specialistų sutartyse: darbininkui, stovinčiam prie konvejerio, išeiti į kitą įmonę dirbti panašus darbo niekas netrukdys. Nereikalaujama pasirašyti nekonkuravimo susitarimo ir iš medikų, mokytojų, policininkų – biudžetinių įstaigų darbuotojų. Tačiau, tarkim, vadybininką ar komercijos vadovą jau gali saistyti įsipareigojimai tam tikrą laiką nedirbti pas konkurentą.
Teisininkai atkreipia dėmesį, jog nekonkuravimo susitarimų tarp darbdavio ir darbuotojo vieta iki šiol nėra aiškiai atskleista Lietuvos teisės aktuose.
"Todėl neišvengiamai kyla problemų darbdaviui ir darbuotojui bandant susitarti dėl nekonkuravimo pasibaigus darbo santykiams",– teigia Laimonas Markauskas, advokatų kontoros "Soloveičikas, Martinkutė ir Augustaitis" (SMA) advokatas.
Teismų praktikos nėra
Reikėtų skirti, kada siekiama nustatyti nekonkuravimo pareigą darbuotojui – ar darbo sutarties galiojimo metu, ar kai darbo sutartis yra nutraukta ir darbo santykiai jau pasibaigę.
"Dažniausiai sudaromų nekonkuravimo susitarimų pagrindinis tikslas – kad darbuotojas nekonkuruotų su darbdaviu darbo santykiams pasibaigus. Kaip tik tokie susitarimai ir kelia daugiausiai problemų",– aiškina advokatas.
Dažnai darbdaviai, sudarydami su darbuotoju darbo sutartį, įrašo į ją nuostatą, kad darbuotojas įsipareigoja nekonkuruoti su darbdaviu po darbo sutarties nutraukimo tam tikrą sutartyje nustatytą laikotarpį. Tačiau, anot p. Markausko, nei Darbo kodeksas, nei kiti įstatymai neįtvirtina jokių nuostatų, reglamentuojančių nekonkuravimo sąlygą.
"Ši teisinio reguliavimo spraga sudaro prielaidas įvairioms interpretacijoms. Atsiranda teisinis netikrumas – net ir įrašęs atitinkamą sąlygą darbo sutartyje darbdavys negalės būti tikras dėl jos veiksmingumo, ypač po to, kai darbo santykiai su darbuotoju jau bus pasibaigę. Juo labiau kad teismų praktikos šioje srityje nėra",– pasakoja advokatas.
Nenustato, bet ir nedraudžia
Kai darbdavys ir darbuotojas susitaria, kad darbuotojas tam tikrą laiką nedirbs pas tiesioginius buvusio darbdavio konkurentus, draudimas konkuruoti faktiškai egzistuoja tarp buvusių, o ne esamų darbo santykių šalių. Todėl į tokį susitarimą galima žiūrėti ir kaip į civilinę sutartį.
Nuo nekonkuravimo įsipareigojimo priskyrimo vieniems ar kitiems teisiniams santykiams (darbo ar civiliniams) priklauso susitarimo šalių teisinė padėtis: sprendžiant iš darbo teisinių santykių kylančius nesutarimus darbuotojas laikomas silpnąja šalimi ir yra prioritetiškai ginami jo interesai, o civiliniai teisiniai santykiai yra pagrįsti šalių lygiateisiškumu.
"Nors nustatant nekonkuravimo įsipareigojimą būtų galima vadovautis Civilinio kodekso nuostatomis, vis dėlto manytume, kad nekonkuravimo susitarimų visiškai atsieti nuo darbo santykių negalima, nes jų sudarymo pagrindas – darbuotojo darbas pas darbdavį",– sako advokatas.
Remiantis Darbo kodekso 94 straipsniu, darbo sutartyje negalima numatyti tokių sąlygų, kurios pablogintų darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią jam suteikia Darbo kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis. Darbo kodekse nėra tiesiogiai numatyta darbuotojo įsipareigojimo ar galimybės nustatyti įsipareigojimą tam tikrą laiką nekonkuruoti su darbdaviu po darbo santykių pabaigos.
"Tačiau taip pat nustatyta, kad kodeksas tiesiogiai nedraudžia darbdaviui ir darbuotojui patiems tarpusavio susitarimu nustatyti papildomų teisių ir pareigų. Šalys tokią teisę turi, bet privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Kadangi Darbo kodekse nėra tiesioginio draudimo, todėl galima teigti, kad darbo santykių šalims yra nedraudžiama nustatyti nekonkuravimo įsipareigojimą darbo sutartyje",– atkreipia dėmesį advokatas.
Už nekonkuravimą kompensacija
Siekiant, kad nekonkuravimo susitarimas galiotų, jis turėtų užtikrinti abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Kai darbuotojas įsipareigoja po darbo sutarties nutraukimo nekonkuruoti su darbdaviu, yra apribojamos jo teisės, t.y. jis negali dirbti tam tikro darbo.
"Atsižvelgiant į tai bei į darbo santykių specifiką ir laikantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų turi būti nustatoma, kad už tai jam teisingai atlyginama – darbuotojas turėtų gauti kompensaciją už įsipareigojimo nekonkuruoti su buvusiu darbdaviu vykdymą",– neabejoja teisininkas.
Nustatant, kokia kompensacija būtų teisinga, reikėtų atsižvelgti į daug aplinkybių – į buvusį darbuotojo atlyginimą, darbdavio gaunamą pelną, konkuravimo galimybes toje rinkos sferoje ir pan. Kilus ginčui, ar kompensacijos dydis yra teisingas, greičiausiai spręstų teismas.
Darbdaviui garantijų mažiau
Pati silpniausia nekonkuravimo susitarimų grandis yra sankcijos, kurios gali būti taikomos darbuotojui už nekonkuravimo įsipareigojimo pažeidimą.
"Paprasčiausia ir mažiausiai problemų kelianti sankcija, kuri galėtų būti taikoma darbuotojui, jeigu jis nesilaiko nekonkuravimo įsipareigojimo – likusios kompensacijos dalies nemokėjimas. Tačiau darbdavio galimybės susigrąžinti jau sumokėtą kompensaciją darbuotojui pažeidus nekonkuravimo įsipareigojimą yra neapibrėžtos ir gana ribotos",– sako SMA atstovas.
Kitas nepalankus darbdaviui aspektas – patirtos žalos, kuri atsiranda, kai darbuotojas nevykdo nekonkuravimo įsipareigojimo, atlyginimas, nes yra sudėtinga apskaičiuoti ir įrodyti patirtos žalos dydį bei jos priežastinį ryšį su darbuotojo padarytu nekonkuravimo nuostatos pažeidimu.
"Taigi dėl teisinio neapibrėžtumo labiausiai nukenčia darbdavys, kadangi siejant tokius susitarimus su darbo teisiniais santykiais darbdavio galimybės apginti savo interesus yra gana ribotos ir nepakankamos siekiant užtikrinti nekonkuravimo įsipareigojimo tinkamą vykdymą. Pažeisdamas nekonkuravimo įsipareigojimą darbuotojas rizikuoja labai nedaug – tik jam dar neišmokėtos kompensacijos suma",– sako p. Markauskas.
Pasigenda aiškumo
Tai, kad įgyvendinti nekonkuravimo nuostatas nėra taip paprasta, patvirtino ir VŽ kalbinti įmonių atstovai. Nors toks susitarimas dažnai įtraukiamas į sutartį su darbuotoju, tačiau neretai jis yra tik formalumas. Nutraukus darbo sutartį kai kurie darbdaviai patys atleidžia darbuotoją nuo jos vykdymo.
"Tačiau tai, jog tokia nuostata yra įtraukiama į sutartį – gerai. Darbuotojas jau ją pasirašydamas žino, kad pas konkurentą negalės išeiti, todėl jis, ieškodamas kito darbo, turi prisiminti savo įsipareigojimą",– pasakoja Asta Puodžiūnienė, AB "Audėjas" personalo vadovė. Jos teigimu, nekonkuravimo nuostata į sutartis su eiliniais darbininkais neįtraukiama – tai aktualu tik aukštesnio ar aukščiausio lygio specialistams.
"Tačiau bendrovėje nėra buvę atvejo, kad reikėtų panaudoti sankcijas prieš buvusį darbuotoją",– sako p. Puodžiūnienė.
Kai kurios įmonės nekonkuravimo susitarimo raštu nesutvirtina. Pavyzdžiui, UAB "Švyturys–Utenos alus", anot įmonės atstovo Dainiaus Smailio, tokias nuostatas į darbo sutartis dar tik ketina įtraukti.
Advokato Markausko nuomone, padėtis galėtų būti aiškesnė ir labiau subalansuota, o darbdavio interesai būtų labiau apsaugoti, jeigu nekonkuravimo susitarimas tarp darbdavio ir darbuotojo būtų aiškiai reglamentuotas teisės aktuose