2011-10-20 15:27
Elste
Iš VDI puslapio:
Ar darbuotojui, kuriam nustatytas neįgalumas, gali būti nustatytas ne visas darbo laikas?
Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (Žin, 2004, Nr. 83-2983) (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama darbingumo lygio sąvoka - asmens pajėgumas įgyvendinti anksčiau įgytą profesinę kompetenciją ar įgyti naują profesinę kompetenciją arba atlikti mažesnės profesinės kompetencijos reikalaujančius darbus. Įstatymo 18 straipsnyje yra nustatyta, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT) priima sprendimus dėl darbingumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino, neįgaliųjų darbo pobūdžio bei sąlygų. Darbingumas, remiantis Įstatymo 20 straipsnio 7 dalimi, įvertinamas procentais ir jo lygis nustatomas 5 punktų intervalais, t. y.:
1) jei asmeniui nustatoma 0-25 procentų darbingumo, asmuo laikomas nedarbingu;
2) jei asmeniui nustatoma 30-55 procentų darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu;
3) jei asmeniui nustatoma 60-100 procentų darbingumo, asmuo laikomas darbingu.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 260 straipsnio 1 dalimi, darbdavys privalo kiekvienam darbuotojui sudaryti tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, nustatytas Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (Žin. 2003, Nr. 70-3170) (toliau – DSSĮ). Minimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad NDNT sprendimai dėl neįgaliojo darbo pobūdžio ir sąlygų privalomi darbdaviui ir darbuotojui.
Atkreiptinas dėmesys, kad NDNT išvadoje gali būti įrašyta nuostata, kad darbuotojui rekomenduojama nustatyti ne visą darbo dienos ar savaitės darbo laiką. Minima nuostata, remiantis DSSĮ 38 straipsnio 2 dalimi, kaip jau buvo minėta aukščiau, yra privaloma darbdaviui ir darbuotojui. Ne visas darbo laikas yra darbo laiko trukmė, trumpesnė už atitinkamos kategorijos darbuotojams nustatytą visą (visą ar sutrumpintą) darbo laiko trukmę.
Pažymėtina, kad ne visas darbo dienos arba darbo savaitės darbo laikas nustatomas neįgaliojo reikalavimu pagal NDNT išduotą išvadą (DK 146 straipsnio 1 dalies 5 punktas), o taip pat darbuotojo reikalavimu dėl jo sveikatos būklės pagal sveikatos įstaigos išvadą (DK 146 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Jeigu NDNT išvadoje nenurodyta konkreti ne viso darbo laiko trukmė, darbuotojas, jeigu sveikatos būklė jam leidžia tęsti darbą, pasitaręs su gydytoju, raštu turi išreikšti savo valią dėl ne viso darbo laiko režimo bei nurodyti kas ir kiek bus mažinama (ar darbo valandos per dieną, ir/ar savaitės darbo dienų skaičius). Pažymėtina, kad darbuotojo ar darbdavio pageidavimas dirbti ar nustatyti ilgesnę nei išvadoje nurodyta darbo laiko trukmę negali pakeisti imperatyvios DSSĮ 38 straipsnio 2 dalies normos. Šiuo klausimu atkreipiame dėmesį ir į suformuotą teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2007 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2007 konstatavo, jog negalėdamas pagal sveikatos būklę dirbti visos darbo dienos ir atsisakydamas dirbti sutrumpintą darbo dieną pagal NDNT išvadas, darbuotojas sukuria padėtį, kai tolesniam darbo sutarties vykdymui ir joje numatytų darbo funkcijų atlikimui jis nepajėgus pagal sveikatos būklę, tai yra kenksminga paties darbuotojo sveikatai. Aptariamos medicinos įstaigos išvadose nurodžius darbuotojui negalint dirbti normalaus darbo laiko ir šiam atsisakius dirbti ne visą darbo laiką, darbdavys įgyja teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju be įspėjimo DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu (kai darbuotojas pagal medicinos ar NDNT išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo). LAT NDNT išvadą traktuoja kaip privalomą - nei darbdavys, nei darbuotojas neturi teisės šia išvada nesivadovauti ir nustatyti ilgesnį darbo laiką nei leidžia NDNT išvada.
Pažymėtina, kad darbuotojo pageidavimas dirbti ilgiau nei nustatyta NDNT išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų darbo laiko trukmė, nesuteikia darbdaviui teisės pažeisti imperatyvias įstatymo normas.
Jeigu darbuotojas nepasinaudos savo teise reikalauti ne viso darbo laiko režimo, darbdavys neturės teisės ne visą darbo laiką nustatyti savarankiškai vadovaudamasis vien pateikta NDNT išvada, kurioje „Rekomenduojama dirbti ne visą darbo dienos arba darbo savaitės darbo laiką", tačiau turės nutraukti su darbuotoju darbo teisinius santykius DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, bei jam išmokėti 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (DK 140 straipsnio 2 dalis) (LAT 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2007).
LAT 2009 m. gruodžio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2009, išaiškino, kad pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu yra medicinos ar NDNT išvada, kad darbuotojas dėl sveikatos būklės negali atlikti tam tikrų darbo funkcijų. Žodžių junginys „negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo“ reiškia, kad darbuotojas negali atlikti tam tikrų darbo funkcijų. Tai ne visais atvejais reiškia, kad darbuotojas negali eiti pareigų ar dirbti darbo tam tikru pavadinimu, pavyzdžiui, krovėjo, sandėlininko ir pan., nes tos pačios pareigybės darbuotojų konkrečios darbo funkcijos, jų pobūdis ir atlikimo sąlygos gali skirtis, todėl atleidžiant darbuotoją svarbu tai, kad darbuotojas negali atlikti tų darbo funkcijų ar jų dalies, dėl kurių atlikimo su juo buvo sudaryta darbo sutartis.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 41 straipsnyje yra įtvirtinta drausminė atsakomybė už darbo įstatymų, darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimus tiek darbdaviui tiek darbuotojui.