Buhalteris profesionalas

pirmyn į išlyginamąsias tada

Aš turiu ką mokyti. Mano laikas jau seniai praėjo. Man gerai ir valytoja būti... Bet ir tų niekam nereikia... Tik po blatu... Vo blyn, dagyventa !

nu nieko sau, dar visas gyvenimas prieš akis, jei pensija tik po 22 metų,( man po 25 tas dziaugsmas)

Aš tai kolegiją baigiau 2004 metais ir įgijau buhalterio specialybę, bet jei reiks tai reiks laikyti nieko nepadarysi

Pensija - džiaugsmas? Siaubas, kokia nesąmonė...

čia toks straipsniukas buvo -apie tipinį lietuvį
m.delfi.lt/pilietis/article.php?id=58628635

...lietuvio sąmonėje kur kas dažniau darbas yra bausmė, nelaimė, vergovė, lažas, prievolė, prakeiktas geriausio gyvenimo laiko ryjikas, nemalonumas, kurį esi priverstas iškęsti ir žudantis išnaudojimo įrankis. Jei darbštumas yra didvyriškas ir kantrus tokios prievolės atlikimas, tai tada taip - lietuviai – darbšti tauta.
...
Svajonių darbas - nedirbti
...
Paklausti, koks yra jų svajonių darbas, dauguma šio teksto kalbą suprantančių žmonių, mano manymu, iš karto pasakytų: „Kuo mažiau dirbti ir kuo daugiau gauti". Beje, pastebėjote, kalbėdami apie atlyginimą, vis rečiau sakome „uždirbti", o vis dažniau – „gauti į rankas", bet apie tai vėliau. Taigi, su tokiu požiūriu pirmoje labiausiai trokštamų užsiėmimų vietoje yra bedarbio pašalpa, kur visai nereikia nieko dirbti, o pinigų vis tiek gauni. O iš karto po to būti viską jau pasiekusiu, didžiulę verslo imperiją sukūrusiu ir taip puikiai ją sustygavusiu, kad nieko pačiam dirbti nebereikia, savininku - milijardieriumi.

Bedarbiu tapti paprasta, o štai jums nedidelis testas, ar gali išsipildyti svajonė apie milijardierių. Tiesiog užsimerkite ir įsivaizduokite, kad tapote milijardieriumi, na, arba milijonieriumi, kad lengviau į vaizduotę tilptų. Kai atsimerksite po vaizduotės nupieštų vaizdų, pasakysiu – devyniasdešimt devyni procentai žmonių įsivaizduoja, kaip jie jau išleidžia turimą milijoną ir tik vienas (mūsų „darbščiojoje" tautoje, spėju, dar mažiau) procentas įsivaizduoja, kaip jis tą milijoną uždirba.

AŠ 2009 baigiau. Tikiuosi,kad gal pripažins šį diplomą ir nieko nereiks laikyt, o jei reiks tai,aišku, niekur nedingsi-teks.
Bet jau toks absurdas būtų ir visiška neteisybė

[quote=artas71]
Pensija - džiaugsmas? Siaubas, kokia nesąmonė...

tas džiaugsmas turėjo būti kabutėse, nepadėjau,nes tikėjausi,kad aišku bus
nors jei man DABAR mokėtų pensiją-tai man džiaugsmas būtų

dirbčiau -ir plius dar pensija Blogai,sakysit?

Teisingai !
Ne... Jei aš pensijos sulauksiu, nei vienos dienos nedirbsiu pagal darbo sutartį ... Gyvensiu sau ... Bet kaip jos sulaukti...
Ir nereikia man to svajonių milijono. Aš noriu jį užsidirbti. Pati. Savo darbu. Tik pavargau įrodinėti kad esu žmogus. Ir kad už darbą turi būti mokama. O ne dalijama išmalda. Ir... Lietuvoje buhalterių per daug. O pabandyk pradėti savo verslą... Bet ne iš vogtų pinigų... O iš savo asmeninių... Mokesčiai suvalgys su visom klumpėm...
Ir iš viso dabar jaučiuosi kaip tas kareivukas armijoje kur rašė tėvams laiške "... parduokite tą automobilį, ištekinkite už kito tą gražią merginą, nupirkite mažą paršiuką, pavadinkite jį praporščiku, grįšiu-papjausiu !"...

Mano nuomonė:
1.Normalus žmogus pirmiausia nori uždirbti, darydamas naudingus verslui, visuomenei ir t.t darbus.

2.Jie yra geriausi: žinau vyruką, turinti gražią šeimą (keturi vaikai), gaunanti per metus maždaug 100 000 Lt priskaitomo (nes padedu užpildyti deklaraciją), pasistačiusiam savo rankomis namą ir randančiam kelias valandas per mėn. savanorystei bei labdarai.

3.Didžiuma ispanų, olandų ar šveicarų DIRBA su malonumu sau malonų darbą už malonius kišenei pinigus. Čia yra tipinio lietuvio problema, kad jis dirba neefektyviai, nes
a) jo negerbia darbdavys - vaizduoja kad moka
b) jis negerbia aplinkinių - vaizduoja kad dirba, bando apgauti, apmauti, ir parėkti, kokie aplink yra gnydos.

Išvada: tipinis lietuvis gyvena ir elgiasi taip pat kaip ir aprašo prosas. Todėl, kaip jis elgiasi, taip ir gyvena.

Tam vyrukui turbūt pasisekė, jis netipinis, nes jį gerbia dabdavys. Tokių vyrukų manau nedaug "ant Lietuvos", daugiau turbūt seime milijonierių..

Kai buvau jaunesnė, man viena didžiausių amžiaus mįslių buvo, kodėl nusižudė A.Onasio dukra. Nesupratau, kam tai daryti, būnant vieno turtingiausių pasaulio žmonių vienintele paveldėtoja. Už tokius pinigus net meilę nusipirkt galima.
Dabar suprantu. Jos tėvas, kuris į Ameriką berods su 5 baksais atvyko ir savo prakaitu milijonus užsidirbo, labai norėjo gyventi. Dar tais senais laikais skaičiau, kad vamzdžius namuose sidabrinius buvo išklojęs (tada tai buvo stebuklas, nebuvo auksinių tualetų ). Nežinau, kiek jam tai padėjo, bet faktas, kad durnos mintys jam nelindo. O vat dukrelė, kuriai viskas ant sidabrinio padėklo buvo padėta, gyveno baisiai nelaiminga. Nes nuo nieko neveikimo išdurnėt galima. Net keliaut, ko gero, pabostų.
Pinigai tai laisvė. Laisvė užsiimti, t.y. dirbti, tai , kas tau patinka. Turėčiau pinigų daug, mesčiau buhalteriją, baigčiau kokią medicinos mokyklą ir eičiau dirbti slaugytoja.
Ir problema ne tame, kad dirbti nenorime ar nereikia, problema, kad dirbame ne tai, ką norime. O dar kai blogai moka, tada ir tokie straipsniai, tiksliau tokie apibendrinimai.

Kas čia daros? Kas čia daros?
Visi taps profesionalais.
Ir Balbieriškių Marytė.
Ir Antanas iš Upytės...

Nieko, nieko... mes ištversim.
Ten patepsim, ten paspausim.
Suksis ratai cypdami.
Profus krūvom kepdami.

Ir ateis graži gadynė...
VMI rankutėm tryna:
Pagaliau tvarka yra.
Nėr ką bausti net nėra.

Vos inspektorius ateina,
Tuoj paperka jam pareina:
-Taip ir taip čia parašyta,
Bausti, škia, nenumatyta.

Ateitis graži ateis...
Net pasiusti nieko neis.
Ne artojai kažkokie...
Ups. Atrodo jau ir tie...

Toks Lietuvoje yra tipinis darbdavys.

Su Buhalterių diena, kolegos!!! Nesisielokime dėl tų egzaminų, neiškokime sprendimų šiandien, laiko dar yra. Gal už 2-4 metų rasime kitus nepramintus kelius, kurių šiandien, per savo darbus net nematome. Šiandien esame buhalteriai ir mums to pakanka, kad galėtume švęsti.
day.lt/

Ir Individą aptikau besilinksminantį.

Kur tu čia prisilinksminsi...
Va Artas iš pat ryto sunervino.
Taip gražiai pradėjo:
-Žinau vyruką, turinti gražia šeimą...
Greitai nubėgau, atsinešiau ilgo išlaikymo ( net trys savaitės) samagono butelaitį.
Galvoju, na štai, atėjo ir į mano kiemą šventė.
Pagaliau....
Pagaliau už mano kantrybę ir gerus darbus ir mane pastebėjo.
Nu dabar galvoju tai driokstelsiu.
Paskambinsiu direktoriui, kaip pasiusiu aš ji...
Butelaitį tvarkingai atkimšau, paėmiau telefoną, bet galvoju dar pasišildysiu šlovės spinduliuose...
Pasišildžiau...
Šleptelėjau ant žemės kaip Paksius.
Dabar galvoju kaip čia pritempti save prie Arto žodžių.
Nu keturis vaikus dar kaip ne kaip gal ir įveiksiu, bet sumą tai sumažink.

Oi, geeeras Individas

Labai patiko tekstas . Šaunuolis