2009-01-25 11:08
Rainis
Labai panašus atvejis buvo ir pas mus.
Turėjom šunį - didžiulį vilką, piktą žiauriai, į kiemą joks svetimas žmogus ar gyvūnas ir pažiūrėti negalėjo.
Ir katę. Ta katė buvo be galo visli: du kart į metus atsivesdavo po 4 - 5 kačiukus.
Nu jau nėra kur tų kačiukų dėti, žudyti niekas iš mūsų nesugeba. Matom, kad vėl kačiukų laukiasi, nebeįleidžiam į namus, tegu eina su savo benkartais kur nori.
Prie namų toks kaip ir miškelis, atsivedė kačiukus ten. Ruduo, gal spalis jau, atšalo.
Žiūrim vieną dieną ir savo akim netikim: katė, įsikandusi kačiuką, neša į mūsų Brisiaus būdą. O tas priima.
Gyveno katė su kačiukais toj būdoj. Viską Brisius gražiai dalijosi su jais, ir guolį, ir maistą.
Dar labai buvo įdomu, kai kačiukai paaugo ir katės jiems nereikėjo, tai Brisius katės artyn nebeprisileisdavo, tik kačiukai su juo gyveno.
Būdavo, pareinam iš darbo namo, kačiukai po kiemą bėgioja. Tai Brisius juos tuoj į būdą suvaro, kad gink Dieve, kartais jie mūsų neužpultų.
Geresnio šuns gyvenime gal neturėjom, gaila, tik 10 metų sulaukęs, nustipo.