Elvusia rašė:
Visiška nesąmonė.
Gyvūnai jaučia žmogų. Nesiplėsiu, nes galiu ką nors įžeisti.
Absoliuti tiesa.
Mano toks likimas- susirinkti visokius vargšus. Visko buvo, visokių charakterių, bet visi patapdavo paklusniais, gerai išauklėtais, išlepintais katiniukais. Nes aš juos besąlygiškai mylėjau.
Esu 100 procentų įsitikinusi, kad gyvūnas jaučia, kai yra išgelbėtas. Nes TOKIO dėkingumo ir TOKIO gerumo kačiuko, kokį turiu dabar , dar neturėjau. Nes ir tokio nabago dar nebuvo.O turėjus jų daugybę... Nuo ankstyvos vaikystės nepamenu, kad namie nebūtų katino. Mūsų kaimynė vasarai, kol būdavo anūkai, pasiimdavo kačiuką, tie pasibovydavo, o kai išvažiuodavo, rudenį išmesdavo. Kai priglaudėm kažkelintą, mama neišlaikė ir pasakė kaimynei, kad užkniso.
O laikraštis- pati geriausia auklėjimo priemonė, kaip ir purškalas su vandeniu (ypač kai užuolaidom lipa).