Man tai juokingiausia būna , kai priešpastatoma meilė gyvūnui - meilei vaikui. Esu susidūrus. Ypač jaunesni kolegos, kurie turi mažų leliukų, mėgsta "pranašumą' pademonstruot ( kai pasakoji apie kacius, kaip juos gydai, gelbsti, myli), tipo, mes turime reikšmingesnių užsiėmimų- vaikus auginame.
O tai aš vaiko neauginau, atrodo.
nežinau, kas tai yra palos (jie tai jau tikrai nežino), košytės ir etc. Aš tokiam gudruoliui kartą atrėžiau, žinai, brangusis, mano vaikas iki 3 metų su pampersais nevaikščiojo (nors jie jau tada buvo, bet mano požiūris į tai griežtas), ir košytes tryniau per sietelį, nes blenderių dar nebuvo. Taip kad...
Ir katiną visada turėjau,ir iki vaikui gimstant ir jam gimus.
Nesupranta, kad man asmeniškai tai yra šeimos narys. Irgi nelabai supranta žmonės mano tų investicijų.
Aš pasibaisėjusi, kai savo naminukus neša į Grindą, o priežastys (vienas iš pvz.)- turi kitą šunelį, geresnį. O šitas po 5 metų nusibodo. žiauru iki negalėjimo.
Elvusia, kaip bepasibaigtų, tu jos neišmetei- padarei viską.