O man , matyt, jau su galva negerai. Aš labai myliu savo Pikį. Jau 5 metus turime tokį tikrą tikrą katiną. Nervuojamės ir pergyvenme tik tada, kai ilgai negrįžta iš kiemo, tada mama šaukia ant viso rajono
Ir dabar, kai yra du, šitą vadiname katinu tikriniu. Jis toks iš geros šeimos, gerų manierų katinas.
O ta maža dvornia iš manęs virvutes veja.
Atsimenu, kai atsinešėm, galvoju, Dieve, kas čia per padaras; jis benešant, matyt, apsidirbo, tai kvapelis buvo, patikėkit. Nešvarus, klykiantis laukinis, toks jis man negražus pasirodė. pasibaisėjau, galvojau, ką čia parsinešiau
. Po to save raminau, na pagelbėsiu, pagydysiu, norės, matyt, į kiemą, nes baisus laukinukas, tai galės bėgti, tipo, prižiūrėsiu kieme
Spėkit, ar dabar rūpi jam kiemas
O juokingiausia buvo su mama. Ji buvo labai nepatenkinta, kai atnešėm, kai tas 3 paras klykė, sakė, kiek čia kankinsite gyvūną, reikia gal užmigdyti. Aš ją raminau, sakau, mama, pagydysim, pamatysi bėgs į lauką,ir tiek žinių. Bet tai "nupirko" ta ryža moska mano mamą
. Kai nuėmė gipsą, mes su dukra nutarėme paerzinti močiutę. Aš pasakiau, na ką , vaikinas sveikas , galime nešti mamai katei į kiemą. O mano mama, tokia įdomi moteriškė, ne visada jumorą pagaunanti, patylėjo, po kokių penkių minučių tokiu rimtu, 40 metų stažo pedagogės tonu sako: "Žinai ką tau pasakysiu. Buvau labai prieš antrą katiną. Bet dabar aš jo jau niekur neneščiau..." Ir matau visa net apmirusi- verdikto laukia
Mes su dukra išlūžom (na bjaurios). Sakau, mama, tiki, kad tiek pinigų sukišusi, dabar į kiemą jį išmesiu?
Na bet mamai tai jis tikrai ilgina gyvenimą, taip jie draugauja, aš dar nemačiau, kad jį kokį gyvūną būtų taip mylėjus. Ji visada buvo iš tų, kurie augina, globoja, prižiūri, kad būtų pavalgę, bet be didelių siusi siusi, o čia...
Pasikalba, pasibara... va ir dabar susipyko- įdrėskė mamai gana stipriai bežaisdamas.