Ir dar: apie papildomą laukinių gyvūnų šėrimą.
Visada žiemomis veždavau daržovių lupenas į šėryklas. Kartą per savaitę, kaip laikrodukas, susikraudavau į bagažinę maišus ir per pusnis - prie šėryklos.
Paskui laukdavau, kol ateis kas nors pakramsnoti. Ilgai laukti nereikia. Po kokių 15-20 minučių jau, žiūrėk, kokios 2 stirnaitės atklapsi. Reikia tik nejudint sėdėti ir jos, apsidairiusios ir pagalvojusios, kad pavojaus jau nebėra, pradeda puotausi.
Šią žiemą šitą darbą iš manęs paėmė medžiotojai.
Nemėgstu jų, bet nereikia gi pačiai per pusnis automobilio laužyti.
Ir ką. Baigėsi medžioklės sezonas, baigėsi šėrimas.
Ot parazitai. Dabar mat, jau nereikia jiems tų lupenų - valgyk pati, panašiai.
O privažiuot iki šėryklos - reikia traktoriaus. Išmalę jie ten provėžas - tik praskrist galima
Panešt negaliu - stuburas neleidžia.