Kokius gyvūnus auginate?

Tie mažiukai net ne žiogai, o greičiausiai skėriukai. Ypač kur pievose nedidukai tokie čirpia.

tikrai atsimenu vaikystėj gaudydavom tuo žiogus, ech jūs asfalto vaikai

Gal Jūs ir teisi, tačiau kiek pas mus tų katinų per metus pasikeičia, tai visų sterilizacijai aš dar neuždirbu. Šiemet jau antras katukas po mašina papuolė. Nedėkingoj vietoj gyvenam, ant kampo tarp dviejų gatvių. Tačiau vos tik vienas kur prapuola, kaip iš dangaus atsiranda vėl . Dar niekada specialiai neieškojau jokio katino. Jie tiesiog pas mus atsiranda. Ateina ir gyvena. Kažkaip nekyla ranka išvaryt. O kai nutinka va taip, gaila...labai.

Parazitai....kitaip nepavadinsi
www.15min.lt/ikrauk/naujiena/gyvunai/nekalt...

Vargšiukė, kas per išsigimėliai, protu nesuvokiama

man nereikia prisiminti vaikystes: dabar kasdien yra planas pagauti po 10-20 ziogu kasdien.... mano barzdotosios agamos minta ais tenka rupintis paciu pigiausiu maistu ;)
gaila ziogu bet tokia gamta....
mes irgi aprsiukus valgom kad ir kokie jie meilus kai nesivolioja sss ;)

o as jau net neerkiu kad kiekviena ryta pakelia apie 5, nesvarbu ar tai sventa diena ar i darba ;)
kas myst kas sikt kas pasimankstint, ziurek da skalbiankai kokia paleidziu tuo metu ar is vakaro ismetytus daigtus sudelioju.... ziurek da pusrycius seimynai si penkiu patiekalu sumastau, tax-a perziuriu kas pernakti pasikeite ir atsinaujino..... ir zvali i darba nusuoliuoju veluodama kaip taisykle po 8 ;)

kauno.diena.lt/naujienos/klaipeda/miesto-puls...



Paskaičiau - gaila ir mergaitės, gaila ir šuns šeimininko ir negaliu kaip pykta ant to anūko, kuris įsigijo tokį šunį ir paliko senam žmogui. Ar tokio amžiaus žmogus gali nulaikyti tokį žvėrį?

Nu žinok, mano tikrai draugiškas Jorkas nemėgsta kaimyno. Žinai apie ką kalbu.
Anądien, neleido jam įeiti į kiemą. Žinoma, išgirdus lojimą, iš karto jį šūktelėjau ir atbėgo. Jis iš esmės neturi agresijos. Bet va, yra žmonių, kurių, tiesiog, nemėgsta.
Šuo nekando kaimynui, bet lojo piktai ir neleido peržengti sklypo ribos.
O Lapė, tu matytum, nutrūktų - suėstų. Vakar kaimynas man pradėjo guostis, kad Lapė labai jau jo nemėgsta. O ką aš galiu padaryti? Negi barsiu savo gražuolę už tai, kad ją erzina?
Pati matei, nei tavęs, nei Upss nepuolė kaip žvėris. Tik perspėjau, kad neitumėte arti, nes ji būna neprognozuojama.
Taip ir čia. Kažkas tam šuniui nepatiko, netiko. Suerzino.
Labai gaila vaiko. Čia net nėra ką kalbėt. Todėl aš net savojo juočkio, draugiško ir ramaus, neleidžiu va taip paprastai prie vaikų. Iš karto perspėju: šuo geras, bet jis yra šuo.

gerai kad tu tą supranti mano kaimynas to nesupranta, neduok dieve kokios nelaimės, bet ir tai turbūt išvartytų kad kitas kaltas o ne jo šuo

Niekaip vis neapsiraminam . Paėmėm katytę Martą.

Vaje, kokia gražuolė...

Tai jau tikrai gražuolė, tik nuotraukos prastos gavosi.
Jaučiu bus problema dėl abiejų augintinių ( Čarlio ir Martos ) draugystės.
Naujokė, tik pamačius mūsų ryžiką, pradėjo šnypšti ir kitus garsus leisti, kailiuką tiktai pašiaušė. O Čarlis tuo pačiu atsakė. Tuo ir baigėsi jų susipažinimas.
Kitą vakarą mažoji jau nustojo šnypšti, bet tada ryžikas vaidina supykusį. Vis šnypščia ir urzgia, pamatęs mažąją. Niekaip negali atleisti naujokės išsišokimą.
O taip norėtųsi, kad jie susidraugautų.

Susidraugaus :) Reik tik laiko.
Paskatinkite skanėstais.

Pas mus šeimoje labai liūdna , nes netekome vokiečių aviganio-jam nustatė, kad galėjo sustoti širdis... Vaikščiojome visi kaip žemes pardavę, bet vėliau nusprendėme, kad be šuns negyvensime. Nusižiūrėjome australų aviganių šuniuką, nes norime kad būtų namuose draugas ir nors kartais sulotų, kai kas ateina į kiemą, kadangi gyvename juk kaime. Šiandien čia važiuosime apsižiūrėti australuaviganis.weebly.com/puppies.html. Norėjome kalytės ir su juodu, bet kažkodėl tai jos be uodegėlių :(((, tai dabar nežinau, nes jau likęs tik rudos spalvos šuniukas vardu Fazer. Spalva tokia keistoka, bet gal ir nieko... Šuniuko privengiau, nes juk patinai paskui tik ausis pastatę uosto kur patelė rujoja... o gal aš neteisi? Norime ilgai netemti, nes kol sūnus dar namuose noriu, kad šunelis apsiprastų. O gal kas galite ką geriau pasiūlyti? Prieš tai žiūrėjome berno zenunhunderį, bet jie labai trumpaamžiai ir labai tingūs, tai mums tikrai netinka.

Manau, kad puikiai pasirinkot, nes autralų aviganiai turėtų būti labai protingi šunys. Net tyrimais buvo nustatyta, jog pagal intelekto koeficientą jie yra pirmoje vietoje iš visų šunų veislių. Nors kaip sakoma, kiekvienam šeimininkui savas šuo yra pats protingiausias. Tiek veislinis, tiek paprastas, buvęs beglobis nelaimėlis, gali būti pats geriausias pasaulyje šuo savo šeimininkui...

Tiga
Užjaučiu.
Bet jeigu tikrai norite draugo, tai koks skirtumas kokia spalva? juk ne parodai imat.

8 požymiai, kad jūsų katė... tikriausiai yra šuo:

www.youtube.com/watch?v=OztGJhiBQTo

http://blognews.am/rus/news/76579/

Mylimas šeimininke, nepalik manęs kaip daikto...

„Ak, koks sambrūzdis, net loti pavargau! Visi bėgioja, nešioja daiktus, šeimininkai, nepažįstami žmonės, vis kitos mašinos... Viską tik neša iš namo kaip per gaisrą... O štai šeimininkas, šeimininke, ei, ei, tu turbūt užsiėmęs, bet pažiūrėk į mane! Nežiūri... Sėda į mašiną. Visi. Pala, o kaip gi aš?“.

Neieškau namų konkrečiam gyvūnui šiuo straipsniu. Noriu, kad nereiktų jų ieškoti, nes jie nedingtų. Prieglaudos sulaukia daugybės skambučių ir laiškų iš tų, kurie patys ar jų tėvai išsikrausto iš kaimo, priemiesčio ir nori atiduoti savo šunis. Kodėl?..

Jis tarnavo ne vienerius metus, penkerius, dešimt, gal net penkiolika. Susidėvėjo. Jis visada ant grandinės arba voljere, arba aptvertoj teritorijoj, bet nelabai kas kada gyvenime vedžiojo. Bus vargo perauklėti. Jis juk tik šuo. Nebereikalingas.

O pameni, kaip vaikystėje pribėgdavai prie šunelio, atkišdavai sumuštą kelį ir jis palaižydavo? Tikėjai, kad greičiau užgis. Pameni, kaip jis visada pranešdavo apie atėjusią paštininkę, apskalydavo prie tvoros užstrigusius girtuoklius, o gal net nuo vagių yra apsaugojęs, lapę iš vištidės išlojęs.

Pameni, kaip jis džiaugdavosi, gavęs dubenėlį vandens karštą vasaros dieną, kaip šokinėdavo ir plakdavo uodega šonus? Jis tave dievino. Jei būdavai prastos nuotaikos, jis kantriai laukė, kol žvilgtelėsi į jį, ir tada nutaisydavo pačią ištikimiausią išraišką, - neliūdėk, šeimininke, aš su tavimi!

Kartais tu jį gal net nuskusdavai, kad vasarą nesikamuotų su savo gaurais, nes šukuoti nebuvo nei laiko, nei papročio. Kaip atjaunėdavo, pagražėdavo, kaimynė sakydavo - gal naują šuniuką įsigijot? O kaip bijojo perkūnijos... Net leisdavote į malkinę ar į namą, jei didelė audra užeidavo, kad neišprotėtų iš baimės. Koks dėkingas būdavo jis, kad šeimininkai tokie geri!

O gal buvo susirgęs, ir kai jau nutarėte, kad pats nepasveiks, ir nenorėjote klausytis patarimų nušauti arba pakarti, - vežėte į veterinariją. Jis inkštė iš skausmo ir retsykiais žiūrėjo į jus, ar dar nedingote, ar viskas tvarkoje. Supratote, kad net jei vežtumėte pakarti ar nušauti, žiūrėtų lygiai taip pat, ir tik labiau spaudėte greičio akceleratorių...

Jis atpažindavo prieš kelis mėnesius matytus jūsų giminaičius ar vaikus ir aplodavo juos tik draugiškai, iš principo, o už svečių parodytą dėmesį, gerą žodelį ar skanias lauktuves galėdavo rankas išbučiuoti.

Bet jis juk buvo tik šuo: skambutis, sargas, balsas... Sargauti mieste nebereikia, ir šuns nebereikia. Jūsų namas su telefonspyne, butas su šarvo durimis. Jūs mėgstate vakaroti mieste arba darbe, o šunį reikės vedžioti ryte ir vakare. Plaukai ant sofos. Skiepai, kvapai, vargai. Jūs nenorite aukoti savo komforto.

Jūs nenorite rodytis su juokingu kaimo šunimi gatvėse, kur daug mašinų ir žmonių, o jis - naivus kaimo vaikelis, nepratęs prie triukšmo, lakstantis paskui dviračius... Ir išduodate, stengdamiesi nežiūrėti į akis, sakydami - juk dar nemigdau, ne, tik kam nors atiduosiu arba priduosiu į prieglaudą. O jei nieks nepaims, ką gi, tada... Juk negaliu išmesti vidury laukų... Tada teks...

O nauji šeimininkai neatsiranda... Žmonėms juk atrodo, kad net ir penkių metų šuo jau per senas. O jei dar šertas bet kuo, niekad nešukuotas, negaudavęs vaistų nuo blusų ar kirminų, atrodys dar senesnis... Nebent tai jūsų kaimynas, kuris šunį seniai pažįsta ir kartais pakiša skanų kąsnelį, nebent jis susigundys ir sargiui nereiks niekur toli belstis.

Nes jums per sunku. Jūs atsivežėte seną skrynelę iš senojo namo, promočiutės austus apklotus, senelio portretą nuo sienos ir gal net susirinkote pelargonijas nuo palangių. Tad dar ir šuniui vietos jūsų gyvenime neliko...Nors jis juk gali pabandyti būti ne vien sargas, bet ir draugas.

Sunku, bet galima įprasti keltis jo vedžioti ir grįžti bent vienam iš šeimos narių vakare laiku. Galima įsigyti narvuką, kuriame šunelis galės snausti, kol jūsų nebus, kad negraužtų baldų ir neprikrėstų kitų išdaigų. Galima paprašyti kaimynų, kad būtų supratingi, nes šunelis iš pradžių gali bruzdėti dienomis ar loti, išgirdęs už durų ką einant. O gal jie netgi visai nebus prieš, kad šalia yra sargelis?..

O kaip bus ramu, draugams paklausus, kur persikraustę padėjote šunį, kurį jie pamena iš apsilankymų! Jums nereikės sukti akių ir kažką neaiškiai mykti. Pasiėmiau, apkirpau, išmaudžiau, nupirkau naują antkakliuką - galėsite pasakyti išdidžiai. Jis be mūsų nieko daugiau neturi, kaip galėjau tą kūtvėlą palikti? Iš tiesų, kaip?

Šaltinis://pilietis.delfi.lt/naujienos/mylimas-seimininke-nepalik-manes-kaip-daikto.d?id=62113443#ixzz2co0gjGmV