Šeima, vaikai

O ledų parnešėt? iš tiesų gražus buvo vakaras ir šiandienos rytas

Ne pirmas kartas, bet smagu buvo... Bet ir susimąstyt teko. Paauglės dukrytės reakcija šiek tiek suglumino: "ką reikės padaryti?" Kad ir su šypsena ištartas klausimas, bet ... Susimąsčiau . Pasakiau pati sau, kad tų gerų, šiltų žodelių kiekvieną dieną bus daug daug daug... O vakaras buvo nuostabus. Visiems. Labai džiaugiausi, kad dukra paprašė mano patarimo, ką jai geriau apsirengt į pasimatymą einant. Paprastai mieliau su draugėm tardavos. Kažkaip šilčiau pasidarė

Aš vakar iš po darbo pasiskambinau mamai ir susitariau susitikti. Nuvažiavau pas ją, kaip visuomet užkaitė kavos, prisėdom...Ji kažką tauškėjo, o aš dėliaujau mintis nuo ko pradėti...Jaučiausi taip, kaip prieš 7 metus, kai norėjau pasakyti, kad laukiuosi ...Susikaupiau ir pasakiau, kad man liūdna.....kad mūsų santykiai nėra tokie, kokių aš norėčiau, manau ir ji, ......o jau prisižliumbiau...... ......Pasakiau viską kodėl taip jaučiuosi, ko man trūko, bandžiau suprasti ir ją, kodėl ji taip elgėsi.....ir t.t. ir pan......Žodžiu ir ji jautė panašiai, jautė, kad elgiasi kartais ne taip kaip turėtų, jautė, kad per mažai deda pastangų, kad mūsų šeima dažniau susieitų...
Žodžiu abi išsikalbėjom....... Palengvėjo...
O vakare paskambino ir pasikvietė mano sūnų pas save nakvynės ir šiandien jie kartu sode....(vakar rašiau, kad su mano vaikais ji būna labai mažai)
Tikiuosi, kad viskas eis tik į gerą pusę.....Tik reikia noro ir truputį laiko....
Geros jums visiems dienos
Mylėkime ir būsime mylime.....Banalu, bet tikra...

Labai džiaugiuosi už jus...
sėkmės jums ir, kad šilta visuomet mažose širdutėse būtų...

Kaip faina.
Aš neišdrysau su mama. Dar blogiau - 'apšaukiau' ją (galvojau galvojau kaip tai pasakyti - ir gavosi atvirkščiai, kažkokios nuoskaudos į paviršių išsiveržė)
Bet vakarop vėliau galvojau: 'kaip dabar su akcija bus, kur ta šviesa ir mūsų visų bendras džiaugsmas (kai bendras visų - tai ir didesnis)?' Tada besugebėjau SMS parašyti kad myliu ir atsiprašyti. Nieko nepalengvėjo, tik tai jau pradžia.
Šaunuolė tu, Ausrelka, kad taip padarei.
Kaip man tai padaryti?

Sunku ir man buvo, bet priverčiau save pradėti kalbėti, o paskui jau kaip iš pypkės liejosi žodžiai ir ašaros...Leidau sau kalbėti kiek noriu ir ką noriu ir žliumbti taip pat...
Nereikia bijoti sakyti tiesos, išreikšti savo jausmus.....Tai aš pradedu išmokti ir patikėk, daug lengviau pirmiausiai tau pačiai, o ir aplinkiniams taip pat....
Gal tavo mama irgi nori pakalbėti, bet neišeina, o gal nesusimąsto....
Jei tik tu prisestum prie jos ir išsikalbėtum, tai ne tik tau palengvėtų, bet ir jai , manau, taip pat....gal ir ji atsivertu....gal išgirstum tokiu dalykų, apie kuriuos niekada nesusimastei ir net nepagalvojai, kad gal ir tu kazka darei ne taip, jei mama taip elgėsi su tavimi....
Nu prirasiau, pati susipainiojau....
Vien žo nebijok ir prabilk....

Kartais atrodo,kad ji pati vengia jausmingesnių pokalbių
Net nežinau, noriu, o išeina kitaip. Su visais kitais - viskas OK, tiek su vaikais, tiek su vyru (t.y. su dabartine šeima)
Ir myli, ir nori pasakyti - toks jausmas kad ir mane ir mamą tos pačios baimės kamuoja Ką čia sugalvoti, kad mes dar turėtume progą tik dviese pabūti - o tai vis kasnors dar aplink sukinėjasi - nėr net progos atsiverti
Na, kibsiu jau šiandien į darbus (daug per vakar prisikaupė ) Šyvakar turėtų daug kas išsispręsti

Aš vakar po darbo pirmoj eilėj ne į darzelį pas vaikus, o pas mamą, kad būtume vienos...Nusiteik, susiorganizuok susitikimą dviese ir pirmyn....Gali būti, kad abi panašiai jaučiatės, todėl sunku kažkuriai žengti pirmą ingsnį...
Sėkmės.....pavyks ...

To ViskasViename:
Reikia nori ir viskas pavyks , tikrai

Sėkmės tau.... pradžią jau padarei , galbūt ledai jau pralaužti, tad nesustok ir pirmyn , pasiseks

Mano mama tikriausiai labai nustebtų, jei taip iš niekur nieko pasakyčiau, kad ją myliu. Paprasčiausiai nesam taip įpratę, apsieinam be apsikabinimų ir bučkių. Gal todėl, kad ji paprasta kaimo moteris. Bet abi žinom, kad labai viena kitą mylim ir rūpinamės. Visą savo nelengvą gyvenimą ji rūpinosi, kad man ir seseriai būtų gerai. Kažkaip savaime buvo aišku, kad mūsų vaikai visas vasaras praleidžia pas ją kaime. Stebiuosi, kaip ji be jokių mokslų sugebėjo mus išauklėti, išmokyti visko, ko gyvenime reikia. Dabar stengiamės jai atsilyginti savo rūpesčiu, lankom kas savaitgalį. Mums tiesiog gera būti kartu, kalbėtis apie paprasčiausius dalykus. Jūsų mintys privertė susimąstyti - gal vis dėlto reikėtų dažniau pasakyti mamai gerą žodį, nebūtinai, kad myli.

Ne visos mamos vienodos.
Ne kartą esu su savąja bandžiusi gražiai pakalbėti.
Bet jai neįdomu. Ji tuoj nusuka kalbą apie tai, kad mano skudurai ne tokie, pradedi verkti - išvadina isterike.
Nuoširdumas jai nulis.
Svarbu kad gatvėj kai einam šypsočiaus ir būčiau susikabinusi su ja.

Kad žmonės gerai apie mus galvotų...

Mano mama yra tokia paviršutiniška, kad nieko Tu jai nepadarysi...

Labai ačiū
Jaučiu didelį palaikymą

Manau manoji sugebėtų atsiverti ( nors ir pati bijo), kad tik ryžtis pradėti

Ir mes skirtingos, ir mūsų mamos skirtingos, ir mūsų vaikai skirtingi...
Džiaugiuosi, kad šitas pokalbis privertė pamąstyti apie kasdieninius santykius su pačiais artimiausiais žmonėm
Švelnumas ir supratimas reikalingi ne tik mums, bet ir mus supantiems...

Džiaugiuosi už Aušrelką ir Viskasviename.... Pradžia padaryta. Belieka žengti kitus žingsnius.

Dar norėčiau pridurti, kad savo mamą pilnai gali suprasti tik tada, kai pačios vaikai užauga, ir susiduri su panašiomis problemomis. Su metais daug kas keičiasi, ir tie paauglystėje atrodę nieko nesuprantantys tėvai dabar jau visai kitokie.

Taip , aš ir dažnai apie tai pagalvoju... Mano mama, kaip ir DaivosP nuo 4 metų augo su pamote, bet jai tas atsiliepė kitaip... Aš buvau vėlyvas vaikas, tarp manęs ir brolio 11 metų skirtumas, tai mano mamai kaip "užsiciklino" ,kad man vis dar 15 , tai atsiciklint iki šiol negali, brolis ir juokiasi, ir ramina mane, kad kitaip nebus jau. Jau susitaikiau su tuo O gilioje jaunystėje visi konfliktai kildavo iš perdėtos globos ir rūpinimosi (dabar jau mamą suprantu). Nebuvau labai švelnus vaikas, mamą labai myliu, bet išraiškos priemonės tos meilės visai kitokios nei dabar tarp manęs ir dukros. O mano mažoji (nesuprantu iš kur tas pas ją) labai įdomi. Į mokyklą neišeina neatsibučiavusi, vakare, kai pakloju jai lovą, nutaiso pasipiktinusį balsą ir sako, kad nieks vaiko neapkabina, nepabučiuoja, vaikui dėmesio trūksta. Žodžiu, ritualų ritualai.
O nesenai "išlaužė" (neatsimenu kaip prasidėjo kalba):"Mamyte, jei tu mirsi, aš irgi mirsiu" . Net nežinojau kaip sureaguot.

Manau, kad labai reikialingi tie geri žodžiai. Nesvarbu, kad ir be jų viskas lyg ir aišku. Mano vyro labai panaši situacija. Žinom ir tiek, kam tos kalbos. Kartą, kai nuvažiavom į kaimą, buvau labai maloniai nustebus. Jis apsikabino savo mamą ir pasakė vieną vienintelį žodį MYLIU. Apsiašarojom visi. Dūšioj taip gera gera pasidarė. Nebijokim garsiai jausmų išreikšt. Blogiau nuo to tikrai nebus.

Su mano mama irgi labai panašiai.....Visi draugai man visada pavydėjo mamos...Nes ji prie kitų labai tipo "šaunuolė", jaunatviška ir pan. O kai durys užsiverdavo, viskas apsiversdavo....Aš vakar pakalbėjau, ir ji išsikalbėjo, bet aš verkiau, o jai ašarėlė nenuriedėjo, bandė save daug kur teisinti, nors ir pripažino, kad daug kur klydo....Galų gale sako, na aš tokia esu....Galvoju. kad vis tiek gerai, jog išsikalbėjom....gal nors kiek lengviau abiem....
O šiaip žmonės skirtingi, tu teisi, bet pabandyti irgi verta....Bent jau kitą kartą nesigrauši, kad nekalbėjai, pratylėjai ir pan....Dažnai žmonės nesusimąsto arba net nenori susimąstyti...Aš pati dažnai daugelį dalykų praleidžiu paviršutiniškai, nes bijau savo įsigilinusių minčių....Čia iš baimės, taip elgiamės.....
Čia kaip su buhalterija : kuo toliau, kuo daugiau žinių, tuo labiau nieko nebesupranti, netgi elementarių dalykų....Taip ir gyvenime, kuo daugiau pradedi galvoti, tuo sudėtingiau viskas darosi...tuo sunkiau viską suvokti...

Kokie mes visi skirtingi bebūtumem, visiems ir visoms reikia meilės ir šilumos...mylekime vieni kitus..

Žinot kas labai priverčia susimąstyti? O gi mintis, kad ateis senatvė... Dažnai apie tai pagalvoju....Elementaru, kad viskas turi du galus. Dabar mums trūksta laiko su vaikais pabūti, baramės, nesuprantam jų......Pasensim...Mes "vaikų" vietoj, vaikai "mūsų"...Galvoju, gulėsiu lovelėj sena močiutė (bandau įsivaizduoti ir labai juokas ima ), vaikai kažkur "lakstys", gyvens greitai bėgantį gyvenimą, pribėks, pakiš lėkštelę košės (močiutei be dantų )....ir viskas....Prašysiu dėmesio, sakys: "mam, palauk....nėra laiko".....
Jaučiu dabar pagalvosit, kad man greit pensija . Ne ne, aš dar labai jauna ir su dantimis . Čia šiaip pamąstymui.....