virgiuke rašė: Daug žinau tokių kurios šnekėjo, kad nenori, nežiūrės ir t.t., o kai tapo močiutėmis ir myli, ir žiūri, ir kitas požiūris atsiranda
Mano draugė taip sakė: na jau ne, anūkų tai neauginsiu. Patys pasidarys, tegul patys ir augina. Žinoma, mylėt tai jau tikrai mylėsiu. Ar galėtų būti kitaip...
Aha, spėkit iš 3 kartų, kokia ji močiutė?
Gimus pirmai anūkei, praktiškai nuo pirmų dienų ji, kiek galėdama, padėjo savo dukrai auginti.
Kartu gulė, kartu kėlė. Būdavo susiverčia abu anūkus į vežimą, ir pas mane
Griūk negyvas.
Nuo tada pradėjau jai tiesiog baltai pavydėti :)
Ir jau seniai noriu savo anūkų. Kiek galima su svetimais žaisti?
Ir amžius čia nei prie ko.
Esu jaunesnė už Laceratios mamą.
Ech, vežiočiausi anūkus kaip savo vaikus
Deja, mano nuosavi vaikai nei kiek nesistengia dėl to. Kai paklausiu apie vaikus, pasiunčia vienas prie kito :))
Su dukra pakalbam, kad sūnui jau tikrai laikas "apsivaikuot". Visgi, jau 27 metai.
Beje, pati buvau jauna mama. Ir labai tuo džiaugiuosi. Jaučiuosi vis dar jauna, o mano vaikai jau suaugę. Aišku, kuo vyresnis žmogus, tuo labiau pasiruošęs tėvystei ir motinystei. Labiau subrendęs.
Bet, jei tik yra galimybė, auklėjant jau savas atžalas, paklausyti tėvų patarimų.
Beje, vaikams patinka jauni tėvai. Mano vaikai, kai jų paklausia kur nors: ar tai jūsų mama, ar sesuo, su pasididžiavimu sako: mama. Ir man būna žiauriai smagu :)
Ir, nors vyresni ir "susitupėję" yra morališkai pasiruošę būti tėvais, vaikams labiau reikia jaunų tėvų.
Mažesnis amžiaus skirtumas kartais būna galimybė mažesnėms konfliktinėms situacijoms :)