Šeima, vaikai

Tikrai tai nebuvo mano svajonių išsipildymas - gyventi be savo vaiko. Ir as po šiai dienai gyvenu viena, o ne su savo draugu. O jeigu buvęs vyras pasinaudojo tuo, kad jam nepatiko mano draugas, tai tegul jisai neramiai miega, bet tikrai ne aš. Sumokėčiau visus pinigus už vieną draudimą - draudimą nuo gyvenimo.

Tai Drąsa???? Nu duodat, mergičkos , arba aš nifiga nesuprantu.
Mano vaiką mano tėvai irgi augino- iki trečios klasės, ta prasme leido man dirbt ir uždirbt, o aš buvau savaitgalinė mama, nes jie gyveno užmiestyje. Bet ji buvo su manim, aš neskaitau, kad ją "numečiau", gal tik dabar gaila tų kelių praleistų momentų, kuriuos pamačiau pirmoji ne aš.
mante, tu gal dar labai jauna, nežinau, jei vaiką laikai trukdžiu pildytis svajonėms... To aš nesuprantu. Man mano dukra buvo svajonės turėt vaiką išsipildymas. Čia aš nesiruošiu pasakot savo liūdnos istorijos ir kiek ten ko reikėjo atkentėt, bet turėjau ją jau pakankamai sąmoningam amžiuje, kad ji man trukdytų.

Vat tikrai, jurgitele, nieks tavęs nesmerkia. Be abejo, yra eilė situacijų. Mano viena draugė irgi ilgai kovojo, nes jos sūnus buvo tokiame amžiuje, kai jo svajonių išsipildymui trūko tik kompo ir dar kažko, ką tuo metu galėjo duoti tik tėvas. Bet tik tą jis ir galėjo... Bo labai norėjo atkeršyti mamai, kad ta dar kažkam reikalinga patapo.

Dalia29, nesakau, kad vaikas trukdžius svajonių išsipildymui, bet pripažinkime, kad lengviau gyventi be vaikų. Mano mažoji man yra gyvenimo saulė, prasmė ir tikslas. Vardan jos keliuos kas rytą, vardan jos dirbu ir gyvenu. Vienintelė ji mane verčia gyventi taip, kad nepasišikčiau.
Jurgitėle_, tikrai nesmerkiu. Man belieka pasidžiaugti, kad mano eks nesugalvojo už iliuzijų neišsipildymą keršyt (visgi tai kerštas) atimdamas vaiką...

Aš apie ką ir kalbėjau

Mes nežinom kokioj situacijoj galim patys atsirasti.

Labai daug kas smerkia... bet jau išmokau nebesukti dėl to galvos. Tik be vaiko gyventi yra labai sunku. Įsivaizduokit, galiu visą savaitę neiti į parduotuvę ir nepirkti nieko valgyt, nes nereikia niekam nieko pagaminti... Blogiausia, kad aš jau pati apie save esu nekokios nuomonės, pradėjau apie save galvoti kitų mintimis. Mano draugas nori šeimos, vaikų, o aš jau bijau antrą kartą bristi į tą pačią upę... Nors ir kaip norėčiau...

Manoji pas tėvą atostogauja- aš jau irgi kelią į parduotuvę pamiršau, šaldytuve net nežinau ko yra ko ne
Nėr možosios- namo nesinori, visvien nieks nelaukia, valgyt negaminu, darbe sėdžiu iki išnaktų, visai pagedau.. ech, visgi gerai kai turi vaikų....

Bliamba, DaivaP, na kodėl tu nenori sutikti, kad YRA tam tikros situacijos, dėl kurių esi garantuotas??? Na aš savo situacijoj esu garantuota visu 100. Vieną atvejį parašiau.

Vat man dukra jau 4 val. nekelia mobilaus, norėjau prasinešt po parduotuves, o negaliu, net galvą spaudžia. Varau kuo greičiau namo.

P.S Aišku, kad lengviau (lengvumo tiesiogine prasme), kai vaikų nėra
Oj kaip mėgstu, kai ji kur išvažiuoja ar paprasčiausiai keliauja pas senelius (jie dabar prie pat mūsų gyvena)...

teisingai, visokių situacijų yra.
Aš pati neturiu savininkiškumo jausmo ir nors visą laiką vaikus auginau pati, bet jeigu būčiau mačiusi, kad vaikams geriau pas tėvą ir dar jei abi pusės būtų to pageidavusios, būčiau vaikus palikusi ten, kur jiems geriau...
Tikriausiai aš LABAI bloga motina, jei taip galvoju....

Viskas, tyliu Bet tai nereiškia, kad sutinku
Pakalbėsim kada kitą kartą. Tet a tet, taip sakant

Vat nieko kito aš ir tet-a-tet nepasakysiu. Esu labai kategoriška (ir sau tą leidžiu) šiuo klausimu.
O nesutikt- kiekvieno valia.

Nebenorėsi su manim kalbėti? Gaila.
Aš labai žaviusi žmonėmis su tvirta nuomone.
(nes pati tokia nesu)

O kas pasakė, kad nenorėsiu Pasakiau, kad šia tema manęs neperkalbėsi (aš į savo tėvą- nu jo niekas perkalbėt negali , kai įsikala ką nors)

Chm... sunkus atvejis pasitaikė. Gali prireikti rimtesnių priemonių



Aš, žinoma, juokauju
Buvo labai įdomu.

Naršiau po internetą ir taip nesugalvoju, į kokią stovyklą savo sūnų išsiųst, jam 8 metai. Gal kas galit kokią stovyklą parekomeduot, gal pačių vaikai buvo?

Gal žinote kokią vietelę Kaune, kur būtų galima suorganizuoti vaikams gimtadienį? Viską susiruošėm kieme, o dabar tokie baisūs debesys Nebežinau ko griebtis. Vaikai iki 10 metų.

Nusivyliau atestatų teikimo ceremonija, išleistuvių organizavimu.Gimnazija, kuri mieste išleidžia vos ne geriausiai paruoštus vaikus gyvenimui, negalėjo žmoniškai ir šiltai juos išleisti. Sukviesti į aktų salę virš 200 abiturientų ir žinant , kad pasidžiaugti ir pasveikinti ateis dar didesnis būrys artimųjų. Nei prisibrauti pasiimti atestato, nei pasveikinti, nei nuotraukos prisiminimui. Tas pats ir išleistuvių šventėje, tėvelis išbuvo 25 min. Aš maniau , kaip Dalia29, pusmetį ruošėmės, neskaičiavom nei laiko, nei pinigų. Žinojom, kad gražūs prisiminimai yra neįkainuojami. Daugelis išėjo, net saulės pasitikti nenuvykę.Geriantiems, tai buvo "eilinė pjanka"

Skauda kojas baisiausiai. Paskutinį kartą per naktį šokau tik per sūnaus išleistuves prieš 4 metus. Buvo nuostabu.
Vienintelis trūkumas - apsiniaukęs rytas. Bet pasitikom bent saulės spindulius, kyšančius iš po debesų. Svarbu, kad su savo vaikais kartu.

O Urtelei noriu pasakyti, kad daug kas priklauso nuo tėvų.
Mes padarėm savo vaikams tokią šventę, kokios jie yra verti. Visi tėvai įdėjom daug triūso. Samdėm renginio vedėją, puošėm savo rankomis salę ir t.t. O saulę pasitikiti ėjom visi kartu; mokytojai, vaikai ir tėvai.

Kad priklauso nuo tėvų tai aišku, bet tie kurie pasisiūlė surengti šventę arba nesugebėjo arba nenorėjo. Piniginiu atžvilgiu, nei vienoje mokykloje nebuvo tokių rinkliavų, todėl likę tėvai buvo ramūs. Aišku renginio vedėjas buvo, bet su tokia mase žmonių susitvarkyti buvo bejėgis.Kai šventėje dalyvauja 100 ar šeši šimtai yra skirtumas. Jau iš pradžių buvo aišku, kad 200 abiturientų su tėvais ir draugais vienoje vietoje yra per daug. Aišku , vaikui nepridėjo šventinės nuotaikos ir paskutinę dieną mamos lūžusi koja.

Posle draki kulakami nemašut
Dabartiniai debatai jokios naudos, žinoma, neduos. Bet, jeigu turit dar būsimų abiturientų, žinosit, ką reikia daryti kitaip. Organizuodami išleistuves, didžiausią dėmesį skyrėme visų dalyvaujančių užimtumui, kad neturėtų laiko sėdėt ir gurkšnot, o būtų įvykių sūkuryje. Priedo, ant jaunimo stalo nebuvo stiprių gėrimų. Tik sidras, vynas ir miksiukai. Taigi nebuvo galimybės jiems padauginti. O iš tėvų prašyti brendžio - nepatogu :)
Bet visa tai tik smulkmenos. Svarbu atėjusiems atsinešti gerą nuotaiką. Būti linksmiems ir linksminti kitus.
Širdyje liūdna..... paskutinis vaikas paliko mokyklą........ Pažiūriu į savo vaikus, ir suvokiu, kad metai bėga nenumaldomai. Ir, atrodo taip neseniai svajojau apie būsimą mokslą, darbą, meilę, šeimą. O dabar visa tai išgyvena jau mano vaikai.....
Teks laukti anūkų išleistuvių.