Šeima, vaikai

Proseli, na nepatinka man tas tavo žodis "visada". Ne visada.
Ir teksto aš nepritempinėju, tik mintis sunkiau rezgu, nes esu LAIMINGA mama. Trečia diena skrajoju padebesiais ir negaliu susikoncentruoti. Ir myliu visą pasaulį,. Vat tep

Visais laikais šeimos susikurdavo, iširdavo, kaltindavo vyrai moteris, moterys vyrus. Ir iki šių dienų vis dar ieškom atsakymų, bandom suprasti šalia esantį žmogų. Bet, mano manymu, supratimas, šeimos vertybių išsaugojimas nuvažiavo į kitą pusę. Nesuprantam aplinkinių ir net nesistengiam. Neturim tam laiko! Lekiam skubam, neįsigilinam, o kam?... bus kitas, kita. Taip paviršutiniškai žiūrėdami į gyvenimą ir kuriam „šiuolaikinę“ visuomenę. Kas kaltas? Aplinka? O kas yra aplinka? Ogi mes patys, tie patys vyrai ir moterys, bejausmiai, šalti, paviršutiniški, apgailėtini, persisunkę blogų minčių.
Gerai, kad nors kartais meilės ir gėrio spindulėlis prasibrauna iki mūsų širdžių ir protų. Ėch, galėtų ir dažniau.

Tikrai jau labai netolerantiškas tas mūsų kraštas.
Manau esu normali motina - "nepaimanti", turinti gyvenamą plotą ir gerą atlyginimą. Bet mano vaikas gyvena su tėvu... Po skyrybų kurį laiką gyveno su manim, bet paskui mano gyvenime atsirado žmogus, kuris nepatiko vaiko tėčiui. Ir tada "kovą" laimėjo tėtis. Po teismus nenorėjau tampytis, nes vaikas "panorėjo" gyventi pas tėtį, nors dar neturi 12 metų. Nemanau kad aš dabar dėl to esu nenormali motina. Tas tėtis nėra blogas žmogus ir gerai rūpinasi tuo vaiku. Bet man tai labai skaudi tema, ir nėra dienos kad apie tai negalvočiau, nors kai pagalvoju tai iš karto galiu pulti į ašaras... Ai, jau gana...

Jurgitele_ - na nereikia taip...
Normali motina - nebūtinai ta, su kuria lieka vaikas. Tiesiog pasakiau, kad man tai būtų nepriimtina. Dažnai pasitaiko net taip, kad moterys, išeidamos gyventi pas kitą vyrą, priima jo gyvenimo sąlygas, kurių viena ir pati skaudžiausia - kad jis nepageidauja ne savo vaiko.
Pas tave taip nėra - tavo vaikas gyvena su tėčiu, pati sakai - jis pats taip pasirinko. Tėvas yra geras ir rūpestingas, tau nėra ko nerimauti ir jaustis kaltai. Aš kaip tik labai tolerantiška tokiais atvejais. Negalima kaltinti nė vienos pusės - visi turime savo aštrius kampus, kurių, matyt, laikas nesugeba nušlifuoti.
O tu nusiramink - juk žinai, kad su tavo atžala viskas gerai

Ne, tikrai nenoriu nieko užsipulti. Tik žinau kad jei kažkam asmeniškai kažkokia tema būna skaudi, tai kartais labai jau jautriai reaguoji į kiekvieną žodį...Man irgi tai nepriimtina... Bet taip jau gavosi... Ir mano draugas mane supranta ir jokiu būdu neatstumia mano vaiko. Manau negalėčiau bendrauti su žmogum, kuris negalėtų gyventi su mano vaiku. Per "mano savaitgalius" sūnelis atvažiuoja pas mus ir leidžiame laiką visi kartu. Tik kartais labai jau gaila savęs pasidaro... Ypatingai kada baigiasi savaitgalis

Sveiki,
kur atostogauja jūsų vaikai. Žinoma su mažiausiomis išlaidomis. Ir seneliai kaime jau netinka, nes jų nebėra.

Deja, prosai, užsiciklinam. Čia ne protas, čia gal instinktas, kaip pavadinsi. Aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be dukters. Man paprasčiausiai jis būtų nereikalingas, ir joks vyras niekada neatstotų vaiko. Aš savęs neįsivaizduoju atsiskyrusios nuo vaiko, koks auksinis tėvas bebūtų. Savininkė. Va taip.
Bet tai nereiškia, kad galiu smerkt, netoleruot ir pan. kitus variantus. Pažįstu žmonių, kurie paprasčiausiai "pasidalino" vaikais po skyrybų (iš karto atsimenu Bubnio "Arberoną") Tai būtų ne man, bet jei žmonės laimingi- kodėl gi ne? Ir Lietuvoj yra pakankamai žymių žmonių, kur mamos paprasčiausiai paliko ir išvažiavo laimės ieškot kitur. Susirado ją be dukters? Turbūt valio.
O šiaip, jei žmonės yra protingi, reikia rast kompromisus. Man yra priimtinas tik vienas variantas- vaikas su manim, o tėtis galėtų matytis kiek jo širdis geidžia (dažnas atvejis, kad negeidžia, čia jau kita problema). Atvirkščiai nesutikčiau, nes tai prieš mano natūrą.
O šiaip turbūt tokiais atvejais svarbiausi vaiko interesai, aš asmeniškai negaliu skaityt, kai tėtis pasakoja, kad vaikas mokykloje verkia pasiilgęs mamos.

Graudi tema
Dešimt metų dirbau su vaikais , kurie
nebuvo reikalingi nė vienam iš tėvų.
Prisiminiau vieną atvejį; mano grupėje buvo
mergaitė, kuri neturėjo jokio ryšio su savo
giminaičiais.Mergaitė taip pat neturėjo ir globėjų.
Ir štai vieną grąžią dieną apsireiškė jos tėtušis.
Apgyvendinom tą iš toli atvykusį"tėvelį", pamaitinom.
Mergaitė švytėjo iš laimės.Deja tai truko 1 dieną.
Sekančią dieną "tėvelis" išėjo į miestelį ir prisilakė"iki žemės
graibymo"Įsivaizuokite, kaip reikėjo jaustis paauglei
mergaitei prieš draugus su tokiu "tėčiu".Po to "tėvelis" daugiau nebepasirodė.
Parašiau šią istorija dėl to, kad per mano darbo laiką neteko matyti,kad
kuri nors mamytė( nors jos tikrai nepavyzdingos)taip pasielgtų.Ir šitie vaikai dažniausia kalbėdavo ir ilgėdavosi mamų(tėvų jie arba nepažinojo arba apie juos nieko gero negalėjo pasakyt)

Dalia29, pritariu visais 100 proc.,
Negaliu be savo vaiko praleisti nei vienos dienos, ir joks vyras to neatstos, turiu žinoti, ką jis veikė, turiu su juo tartis, dalyvauti jo kasdieniniame gyvenime, pakelti kai nukrenta nuo dviračio, nušluostyti ašarą, ir t.t. niekas to geriau ir švelniau nepadars už mane. Mums pasisekė turiu puikų vyrą , o sūnus puikų tėtį, bet jokiu atveju , vaiko nepalikčiau, visada yra išeitis. O dabar mes atstojame tėvus ir mergytei iš vaikų namų, todėl niekada nepateisinsiu mamos, palikusios savo vaikus.

Tikrai labai skaudi ir graudi tema siandien.
Bet vis del to manau, kad mes galim tik issakyti savo poziuri.
Niekada neteisinu kitu zmoniu. Duok Dieve kaip nors paciai su savimisusitvarkyti.
Ir savo vaikus manau niekada nepaliksiu - jeigu aisku jie nenores iseiti patys.
Kas kaip senai supratau - kad ateis laikas ir turesiu ju paleisti.
Bet meile liks visam gyvenimui.

ŠAUNUOLIAI

Labai jau kategoriškos Liusija, Dalia29 (turbūt kalta jaunystė )
Žinau tik viena - niekada nesakyk niekada.
Gyvenimas turi begalybę spalvų, žmonės patenka į įvairiausias situacijas. Negali žinoti, kas tau pačiam kada nors nutiks ir kaip pasisuks tavo paties gyvenimas.
Įvertindama tai, negalėčiau ištarti "vaikai gyvens tik su manim"
Aš sakyčiau "vaikai gyvens ten, kur geriau"

Nors dėl to "geriau" irgi niekada negali būti 100% tikras.

Nemanau, kad dar esu nesubrendusi apie tai kalbėti, daug mačiau, daug iškentėjau, daug sirgau, bet nei minutei negalėjau pamąstyti, kad vaikui bus geriau be manęs. Žinau moterį kuri paliko geriantį vyrą ir su 7 vaikais normaliai išgyveno, nebuvo fanaberijų, bet išgyveno, ji dabar sako, juokas ima kai pasako, kad su vienu vaiku neturi išeities, išeitis visada yra tik reikia labai norėti.
O tai ką reiškia kai vaiką palieka mama, patikėkit tikrai žinau, ir kaip skaudžiai reikia gydyti ne tik fizines , bet ir dvasines žaizdas.

Nemanau, kad dar esu nesubrendusi apie tai kalbėti, daug mačiau, daug iškentėjau, daug sirgau, bet nei minutei negalėjau pamąstyti, kad vaikui bus geriau be manęs. Žinau moterį kuri paliko geriantį vyrą ir su 7 vaikais normaliai išgyveno, nebuvo fanaberijų, bet išgyveno, ji dabar sako, juokas ima kai pasako, kad su vienu vaiku neturi išeities, išeitis visada yra tik reikia labai norėti.
O tai ką reiškia kai vaiką palieka mama, patikėkit tikrai žinau, ir kaip skaudžiai reikia gydyti ne tik fizines , bet ir dvasines žaizdas.

Atsiprašau du kartus pakartojau

Jaunystė čia ne prie ko. Viskas tvarkoje su ja. Tas namiokas nuskambėjo grubokai, tiesą pasakius...
Tai gallbūt vienintelis klausimas, kuriame aš galiu būti kategoriška 100 procentų, dar daugiau.
Tik vienu atveju mano vaikas bus ne su manim- mano mirties.
Ir DaivaP, tu nepastebėjai, kad kategoriška aš SAVO, o ne kitų atžvilgiu?

Kiek tai būtu mažiausiomis.
Mano dukrai 15 metų , pernai važiavo į stovyklą 14 dienų prie jūros, Labai patiko susirado naujų draugų iš visos Lietuvos , visus metus svajojo apie stovyklą , šią vasarą vėl važiuoja .Kaina į "Žilvičio" stovyklą 420,00lt na dar apie 80 lt reikia vaikui įdėti.

Aha, esu juoda realistė, kartais kenkia. Todėl mano dukra turi plius prie visų draudimų dar vieną draudimą- našlaitės pašalpą, jei ką...

Žinoma pastebėjau.
Tai labai drąsu.
Aš pati negalėčiau kažką deklaruoti apie būsimus savo sprendimus. Bet tai mano bėda

Ai, moteriškaitės, nelaikau aš savęs bloga mama, bet kai skyriausi mano mergička irgi ėjo per rankas kaip koks ryšuliukas- tevai-as-anyta-tevai-as, kol galų gale ji apsigyveno su manim. Turjau atsisakyt daug savo svajonių tik tam, kad ramiai miegočiau. Nors abejoju, kad tos mamaitės, kurios pasirenka savo svajonių išpildymą, o ne auką vardan vaiko skundžiasi miego sutrikimais....