3
2016-06-07 13:27
mariska
Rudnosiukas ir mankšta
Vieną rytą pas Rudnosiuką į svečius užsuko mankšta. Įlipo per langą, atsisėdo ant lovos ir žiūri įsimylėjusiomis akimis. O Rudnosius tuo metu vis dar kietai miegojo – anei drumst.
Ir nutarė mankšta Rudnosiuką pažadinti, šnibždėdama į ausį:
– Kelkis, brangusis... Einam ristynių ar ką.
– Gal tu riskis iš čia, – sumurmėjo miegalius, – aš miego dar noriu.
Ir apsivertė ant kito šono.
O mankšta nuliūdo, nuriedėjo prie lango ir iššoko. Tiek Rudnosius ją ir tematė.
Atsikėlė Rudnosiukas, diena jau įsidienojus, ir dairosi:
– O kur mankšta? Žadėjo ryte lyg ir užeiti.
Tik žiūri raštelis po lova, o jame:
– Nepyk, bet mūsų charakteriai nebesuderinami.
Nuliūdo Rudnosiukas ligi žemės graibymo ir išėjo laukais mankštos ieškodamas. Keliavo metus, kitus, trečiųjų metų gale rado ją su asilu besimankštinančią. Tas atsikačalinęs nerealiai - raumenys net iš tolo tviska.
– Ką čia darai? – nustebęs mankštos paklausė Rudnosiukas.
– Ką ką... Mankštinuos su asilu.
– Gal visgi pabandom tuos charakterius suderinti? – nudelbęs ausis pasiteiravo Rudnosius.
Mankšta buvo geros širdies moteriškė – metė asilą ir parsikraustė atgal pas Rudnosiuką. Matytumėt, kaip jis pasikeitė - už savaitės kitos jau vaikščiojo kaip koks rėmas. Net rėmuo nebeėdė, jau nekalbant apie sąžinę ar pan.
V.V. Landsbergis