prosas rašė: Šitie dvasiniai skausmai emigracijoj dažnai būna paties sukurti.
Ar tikrai?
Žinai, iš "n" skaičiaus mano emigravusių draugų bei pažįstamų, kurie "labai labai gerai įsitaisę", prie bonkelės stabdžiams atsipalaidavus, "labai labai laimingų" nebeliko... vat tiap.
Ne iš super patriotizmo (niekada tokia aš asmeniškai nebuvau). Laikai keičiasi, užsidaryti tuose 300 kv.km tikrai kvaila. Bet yra bet... Yra palikti tėvai, seserys, broliai, draugai ir t.t., ir t.t.. Nei vienas svetimoj šaly netapo savas. Taip, šypsosi, taip, teiraujasi, bet į savo ratą neįsileidžia.
Taip kad materialine gerove ne viskas išmatuojama. Aš, asmeniškai, tikrai žinau ribas, turiu kitų prioritetų.
Kai turėjau galimybę išvažiuoti, nevažiavau, nes žinojau, kad savo artimų žmonių pasiimt negaliu kartu. O be jų man būtų nekas.
Tikiuosi, kad mano dukra neišvažiuos. Tikrai neskatinsiu.
Norėčiau, kad ji padarytų viską, kad įsitvirtintų čia. Pavyzdžių turiu (kaip kažkas rašė- šeimoje), tikiuosi, kad jai tie pavyzdžiai imponuos labiau, negu galimybė gyventi svetimam krašte.
Taip kad išvažiavimas - kiekvieno reikalas, nereikia kategoriškumo. Mane, asmeniškai, jis žeidžia. Pritariu Soffy.