2007-04-02 17:51
Loreta13
2011-09-11 05-21
[size=13]Duskit, kuriem nepatinka mano tiesa,
Duskit, jei aš ir vėl esu bloga.
Toj žemėj, kur saulė priklauso tik man
Ant kiekvieno namo parašyta "suauk".
Duskit, jei nematot tamsoj šviesos,
Duskit, jei tie žodžiai jum verti paniekos.
Duskit, jei aš ir vėl trukdau,
Kiekviena minute rėkdama "praradau".
Ir skonio nebėr, kad ir koks jis šlykštus,
Turbūt tai mano pasaulis per daug abstraktus.
Cenzūros jokios, minčių tobulų,
Tik norisi rėkti, kad nebėr man namų.
Ant to stogo, kur sėdėjau viena,
Prarijus šešėlį įsikūrė tamsa.
"Duskit", kartoju vis mintyse
Nors vemti jau verčia ši vienuma.
Nebėr nei vieno kuris,
Kai pultų mane stotų gint kaip žvėris.
O aš ir viena galiu gyventi ramiai
Nors to juk nebus, žinau aš tikrai.
Sulūžo tikėjimas, noras žinot
Kiekviena jausmą tarsi kirviu ima kapot,
O aš tik stoviu ir nykiai dairaus
Rodos, ne mano jausmai, o kito žmogaus.
Atbuko ir skausmas, ir troškimas būt drąsia
Vartausi lovoj, lyg bučiau karste.
"Tik duskit greičiau!" klykiant save išgirstu,
Trenkiu durimis, o už jų suklumpu.
Taip, rodos, šis kelias be pabaigos,
Bet atbukęs pieštukas prašos drožimo serijos naujos.
Nutyla tyla, užgęsta tamsa,
O manęs tarsi taip ir nebuvo niekada.[/size]
Autorius man nežinomas