Individuali imone

Laba diena visiems. Reikia pagalbos. Nusprendziau atidaryti Ind.im. (kazkaip galvoju taip pigiau ir paprasciau. O gal ir klystu). Imones veiklos pobudis bus - turto vertinimas. Sudarant turto vertinimo ataskaita turi buti du parasai: imones vadovo ir turto vertintojo, dirbancio sioje imone pagal neterminuota darbo sutarti. Pagal IĮ nuostatus, jeigu kitaip nenurodyta,imones savininkas tampa ir imones vadovu. Cia kaip ir aisku. O galiu as kaip imones savininke ir vadove dar isidarbinti sitoje imoneje pagal darbo sutarti turto vertintoja? Aciu

įsidarbinti jokiu būdu negalite.
p.s. na ir naujos temos tai jau tikrai nereikėjo, jau ne naujokas (ė) forume

Sveiki, prašau pagalbos. IĮ savininkas iš įmonės sąskaitos išėmė nemažai pinigų, statosi namą. Tačiau nenori mokėti mokesčių nuo išimtų pinigų. Naujame name planuoja įsirengti stomatologinį kabinetą (veikla - stomatologinės paslaugos). Ar galima išimtus pinigus įforminti kaip avansą statybinėms medžiagoms pirkti? Ar būtinai sąskaitos už medžiagas turi būti įmonės vardu? Įmonė ne PVM mokėtoja. Patarkite, kaip reikėtų viską teisingai įforminti.

Laukiu jūsų nuomonių

Skaitau "Audito, apskaitos ir mokesčių aktualijas" ir matau standartinius individualios įmonės nuostatus. Hm, mano atveju įmonė registruota seniai, jokių nuostatų nereikėjo registruojant. Tai jų ir nėra.

Tai kaip čia dabar, privaloma juos pasidaryti dabar? Būtinai?

Privaloma tik naujoms.

O senos taip ir gyvena sau ramiai be nuostatų, ar ne?

Taip.

idomiai iseina, per buhalterinius kursus sake, kad individualios imones savininkas gali save idarbinti kaip direktoriu (arba kaip buhalteri).
arba jau as ne taip kazka supratau...

Ar gali individualios įmonės savininkas įsidarbinti savo įmonėje pagal darbo sutartį? Jeigu negali, tai kodėl, kokiu pagrindu?
Pirmiausia pažymėtina, kad darbo teisės santykiai atsiranda ir atitinkamai darbo įstatymai taikomi tik tuomet, kai atsiranda tam būtina sąlyga - sudaroma darbo sutartis. Darbo sutartis DK 93 str. – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.

Taigi darbo sutartis (kaip, beje, ir bet kokia kita sutartis) – tai toks dviejų atskirų šalių susitarimas, kuriuo ir viena, ir kita šalis įgyja tam tikras teises viena kitos atžvilgiu bei prisiima sau tam tikras pareigas kitos šalies atžvilgiu: vienos šalies pareigai tenka atitinkama kitos šalies teisė, ir atvirkščiai. Reikia pabrėžti, kad, sudarant bet kokią sutartį (o ne tik darbo sutartį), dalyvauja ne tik mažiausiai dvi skirtingos šalys, bet ir šioms skirtingoms šalims turi atstovauti mažiausiai du skirtingi fiziniai asmenys.

Darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl DK 95 str. nurodytų darbo sutarties sąlygų (DK 99 str. 1 d.). Taigi darbo sutarties (kaip, beje, ir bet kokios kitos sutarties) sudarymo būtina prielaida – tai dviejų šalių (kitose sutarčių rūšyse gali dalyvauti ir daugiau šalių): darbuotojo ir darbdavio buvimas. Atitinkamai dviem darbo sutarties šalims, kaip jau minėta, turi atstovauti du skirtingi fiziniai asmenys. Vienas ir tas pats fizinis asmuo būti tuo pat metu ir viena, ir kita šalimi (arba vienu metu atstovauti ir vieną, ir kitą šalį) negali.

Todėl fizinis asmuo (šiuo atveju – individualios įmonės savininkas) pats su savimi (šiuo atveju – kaip su individualios įmonės vadovu) sudaryti sutartį (šiuo atveju – darbo sutartį) ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus (sutartį įforminti, užregistruoti ir pan.) teisės požiūriu objektyviai negali, o tokios tariamai sudarytos sutarties įforminimas, užregistravimas ir pan. jokių teisinių santykių bei teisinių pasekmių nesukuria, nes tai prieštarauja teisės logikai, teisės pradmenims ir principams, įstatymo esmei ir prasmei: sutartis, kaip minėta, – tai visada mažiausiai dviejų skirtingų asmenų, atstovaujamų mažiausiai dviejų skirtingų fizinių asmenų, susitarimas. Taigi ir darbo sutartis – tai visada dviejų skirtingų šalių: darbdavio ir darbuotojo – susitarimas, kuriame šiems šalims negali atstovauti vienas ir tas pats fizinis asmuo, o turi atstovauti du skirtingi fiziniai asmenys.

Priešingu atveju asmuo, būdamas, pvz., darbdaviu ir todėl turintis teisę pagal DK 93 str. reikalauti iš darbuotojo dirbti tam tikros profesijos, kvalifikacijos, specialybės darbą arba eiti tam tikras pareigas bei paklusti darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, privalėtų to reikalauti pats iš savęs. Ir atvirkščiai, asmuo, būdamas darbuotoju, reikalauti mokėti pats su savimi (?) sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti nustatytas darbo sąlygas turėtų vėlgi tik pats iš save kaip darbdavio. Tokie tarpusavio įpareigojimai bei reikalavimai, nukreipti tam pačiam fiziniam asmeniui, yra už teisės ribų, nes teisės santykiuose teisę taikantys, įgyvendinantys subjektai visada turi galimybę tam tikrų būdų bei institucijų pagalba panaudoti valstybės prievartą, užtikrinti įpareigojimų įvykdymą tik tuomet, kai šie įpareigojimai asmenų, turinčių teisę reikalauti jų įvykdymo, atžvilgiu nevykdomi kitų asmenų, bet ne to paties asmens. Tuo tarpu tokio įpareigojimo nėra, kai dviejų skirtingų šalių – darbuotojo ir darbdavio, kreditoriaus ir skolininko, atstovaujamų būtent dviejų skirtingų fizinių asmenų, – irgi nėra: jau egzistavęs įpareigojimas pasibaigia, kai šie du asmenys, dvi šalys sutampa, arba toks įpareigojimas išvis neatsiranda, kai dviejų skirtingų asmenų, dviejų šalių nebuvo nuo pat pradžios. Atitinkamai tokiais atvejais nėra prasmės kalbėti ir apie teisės pažeidimą, teisės nesilaikymą ir pan. – teisė tokioje situacijoje pasibaigia (arba išvis neatsiranda).

Lygiai tokia pat teisinė situacija susidaro, kai vienas ir tas pats fizinis asmuo (šiuo atveju individualios įmonės savininkas) tuo pat momentu siekia sukurti darbo teisės santykius ir tapti abiems darbo sutarties šalimis – darbdaviu ir darbuotoju – tarpininko pagalba: pavedant trečiajam asmeniui – jo atstovui - sudaryti sutartį (tarp jų – ir darbo). Kadangi atstovas visada veikia ne savo, bet atstovaujamojo (šiuo atveju – fizinio asmens - savininko kaip darbdavio) vardu, todėl ir tokioje situacijoje teisinis rezultatas nesikeičia: fizinis asmuo, įgaliojantis trečiąjį asmenį būti jo kaip tariamai vienos sutarties šalies atstovu, įgalioja šį atstovą sudaryti sutartį su tariamai kita sutarties šalimi, kai ta kita sutarties šalis yra tas pats fizinis asmuo. T.y. vėlgi tas fizinis asmuo (šiuo atveju – individualios įmonės savininkas) sudaro sutartį pats su savimi. Ir būtent tokia išvada darytina nepaisant to, kas pasirenkamas atstovu: pavaldus samdomas dirbantis įmonėje darbuotojas, arba pašalinis trečiasis asmuo – atstovas pagal civilinę sutartį, kt., nepaisant to, kiek tokių atstovų bus (pvz., kai vienas atstovas pergalioja savo teisę atstovauti dar kitam asmeniui), bei nepaisant kitų panašių dalykų.

Šias išvadas patvirtina ir Lietuvos Respublikos Individualių įmonių 2003 11 06 įstatymo Nr. IX-1805 (toliau – Įstatymas), kuris įsigaliojo nuo 2004 01 01 ir kuris taikytinas, kaip matyti iš paklausimo turinio, Jūsų įmonei, nuostatų analizė. Antai, Įstatymo 3 str. 4 d. nustato, kad individuali įmonė įregistruojama, be kita ko, po to, kai yra paskirtas individualios įmonės vadovas, jei jis nėra individualios įmonės savininkas. Įstatymo 4 str. 2 d. 5 p. nustato, kad individualios įmonės nuostatuose turi būti nurodyta individualios įmonės savininko kompetencija (teisės ir pareigos), o Įstatymo 4 str. 2 d. 6 p. – kad nuostatuose turi būti nurodyta individualios įmonės vadovo, jei jis nėra individualios įmonės savininkas, skyrimo ir atšaukimo tvarka, jo kompetencija. Tarp sprendimų, kuriuos gali priimti individualios įmonės savininkas, nurodytas ir sprendimas paskirti individualios įmonės vadovu kitą asmenį, jei tai nustatyta individualios įmonės nuostatuose, jį atšaukti, individualios įmonės vardu sudaryti su juo darbo ar civilinę sutartį (Įstatymo 6 str. 5 d. 2 p.); individualios įmonės savininkas turi teisę gauti individualios įmonės pelną (Įstatymo 6 str. 6 d. 1 p.); turi teisę paimti įmonės kasoje esančius pinigus, kaip avansu išmokamą pelną, savo asmeniniams poreikiams (Įstatymo 6 str. 6 d. 2 p.); turi teisę gauti visą informaciją apie individualios įmonės veiklą ir susipažinti su visais individualios įmonės dokumentais, jeigu individualios įmonės vadovu paskirtas kitas asmuo (Įstatymo 6 str. 6 d. 5 p.). Įstatymo 7 str. reglamentuoja įmonės valdymą. Šiame Įstatymo 7 str. tiesiogiai nurodyta, kad individuali įmonė turi vienasmenį valdymo organą – individualios įmonės vadovą ir kad individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip (Įstatymo 7 str. 1 d.); kai individualios įmonės savininkas kartu yra įmonės vadovas, jam priskiriama individualios įmonės vadovo kompetencija (Įstatymo 7 str. 2 d.).

Šių bei kitų Įstatymo nuostatų analizė leidžia teigti, kad tuomet, kai individualios įmonės vadovas pagal įmonės nuostatus neturi būti skiriamas ir todėl nėra skiriamas, būtent savininkas ne tik vykdo įmonės vadovo funkcijas, bet ir faktiškai laikomas vienasmeniu įmonės valdymo organu – įmonės vadovu, kad individualios įmonės vadovo skyrimas pagal Įstatymą nėra būtinas – jam nesant, jo funkcijas vykdo tas asmuo, kuris turi teisę skirti į pareigas įmonės vadovą, t.y. įmonės savininkas; kad jeigu įmonės savininko įmonės vadovu skiriamas kitas asmuo, tai šis kitas asmuo turi būti kitu fiziniu asmeniu.

Todėl tuo atveju, kai kitas fizinis asmuo individualios įmonės vadovu įmonės savininko neskiriamas, tuomet individualios įmonės savininkas pagal Įstatymo 7 str. kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jam priskiriama individualios įmonės vadovo kompetencija ir todėl tai pagal Įstatymą jokio papildomo įforminimo nereikalauja: šiam dalykui patvirtinti būtina ir pakanka tų dokumentų, kurie pagal Įstatymą privalomi šiam fiziniam asmeniui kaip individualios įmonės savininkui.

Todėl individualios įmonės savininkas dirbti savo įmonėje direktoriumi gali, tačiau tam tikslui jokia darbo sutartis savininko pats su savimi kaip direktoriumi nesudaroma ir negali būti sudaroma. O jeigu individualios įmonės savininko faktiškai vykdomos šios įmonės vienasmenio valdymo organo – individualios įmonės vadovo (jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip) funkcijos įforminamos darbo sutartimi, toks įforminimas darbo sutarties nesudaro ir atitinkamai jokių darbo teisės santykių dėl to neatsiranda.

Šaltinis: www.vdi.lt/index.php?1586164730

Seimas žadėjo įteisinti šią nuostatą, tačiau ...kaip nėra , taip nėra.UAB vienintelis akcininkas gali būti direktoriumi, o PĮ - ne.

Nuo 2010 m. pagal naujas GPMĮ nuostatas individualios įmonės savininko išsiimta suma, nuo kurios mokami socialinio draudimo mokesčiai, prilyginama su darbo santykiais susijusioms pajamoms (GPMĮ 2 str. 34 d.). Socialinio draudimo ir sveikatos draudimo mokesčiai (pagal naujas soacialinio draudimo įstatymo ir sveikatos draudimo įstatymų pataisas) bus mokami nuo deklaruotos ir suderintos su VMI ir Sodra sumos, bet ne mažesnės, kaip 800 Lt per mėnesį. Deklaravimo ir suderinimo tvarka dar nėra nustatyta, tai panašu į fiksuotą atlyginimą, bet apie darbo sutartį kol kas nekalbama. Kita naujovė - nuo 2010 m. individualios įmonės leidžiamiems atskaitymams gali priskirti sumą, nuo kurios skaičiuojamos ir mokamos individualios įmonės savininko valstybinio socialinio draudimo įmokos (PMĮ 17 str. 1 dalis). Nebebus neapmokestinamų GPM 4000 Lt (neteko galio GPMĮ 17 str. 1 d. 44 p.), tačiau bus galima pritaikyti .

Tai kam ta darbo sutartis reikalinga, jei ir be jos savininko pasirinkta fiksuota suma, nuo kurios jis mokės Sodros įmokas, yra prilyginama su darbo santykiais susijusioms pajamoms? Juk tai tas pats, kas ir direktoriaus atlyginimas, tik be darbo sutarties. Esminio skirtumo čia nematau.

Kadangi neaišku kiek reikės mokėti sodrai, ką laikyti esme - ligos pašalpos negaus, motinystės irgi reikalas komplikuotas, jei įmonė veikianti, UAB-as su visu direktoriumi esant bėdai gali dirbti ne visą darbo laiką ir atitinkamai mokesčius mokėti, tuo tarpu savininkas nuo MMA...

Esminis ar ne esminis, bet skirtumas tas, kad nėra DS, savininkas negali pasinaudoti laikino nedarbingumo pašalpa. Nors mokesčiai mokami.

Sutinku, kad yra blogai, jog savininkas nedraudžiamas ligos draudimu. Bet jis ir nemoka už šį draudimą. Sodros tarifas mažesnis savarankiškai dirbantiems būtent dėl to, kad jie nedraudžiami ligos draudimu. Matyt bijomasi, kad nebūtų piktnaudžiavimų, nes nebūtų įmanoma sukontroliuoti, ar pasiėmęs nedarbingumo lapelį savininkas netvarko savo verslo reikalų.

Be to, tam ir yra skirtingos verslo formos, kad kiekvienas galėtų pasirinkti sau tinkamą. IĮ privalumas yra tas, kad joje galima dirbti nesudarius DS. Kas nori dirbti pagal DS ir griežtesnės buhalterijos, gali kurti UAB. Jei pelno per metus gauna mažai, tai tokiu atveju galbūt geriau tiktų individuali veikla.

Sveiki noriu paklausti ar jau vyriausybė pakeitė Juridinių asmenų registro nuostatus, kad būtu galima teikti supaprastinta Indv. įmonių steigimo nuostatus internetu įkuriant naują indv. įmonę?????