Elvusia rašė: Bet lašinukus kasmet kabinam visvien :)
Kabinu ir aš.
Nesūdytų, keletą gabalėlių ant skirtingų langų :))
Tik jau nebėra kam žiūri pro langą...
Namo parsirandu jau ryškiai sutemus.
Pasiilgstu tų dienų, kai turėjau kam gamint, su kuo juoktis, kažkuo rūpintis.
Visada jau taip nutinka, kad viską įvertiname tik tada, kai kažko netenkame...
Ir niekada nebesuprasiu, kaip galima per dieną 2 valandas vedžiot šunį, o nerast laiko tiek pat pasivaikščiot su vaiku.
Todėl šuns niekada ir neturėjome :))
Ir nesuprasiu, kaip galima rašyt po keliolika žinučių durnyno temoje ir tuo pačiu sakyt, kad nėra laiko nuosavam vaikui...
Džiaugiuosi, kad kai mano vaikai buvo mokyklinukai nebuvau "užsikrėtusi internetine liga" :)))