durnynas

Kažkaip man nei anie laikai buvo kažkuo BAISIAI blogi ar geri, nei šitie. Matyt, mes buvom ta vidutinė šeima, kurios gyvenimas nei lepino, nei taip labai skriaudė. Seneliai ir proseneliai gyveno skurdžiai. Gal dėl to niekam labai nekliuvo. Močiutė pasakodavo, kaip baisiai drebėdama nešdavo į mišką cepelinus vieną dieną vieniems, kitą - kitiems. Bet Dievas padėjo, išgyveno. Ir per karą panašiai. Ir rusų kareiviams, ir vokiečiams sriubos įpildavo, kąsniu pasidalindavo. Vaikai dar mažyčiai buvo... Bet nė vienas kareivis nenuskriaudė... (Visada juokdavomės iš istorijos, kai vokiečių kariai netyčia paršelius išleido - tai atseit padėjo juos sugaudyt. Kai tik paršiukas priartėdavo, vokietis pats šaukdamas į orą strykt! O paršiukas pro kojas - tolyn! )
Dabar kas nors turbūt skambiai pavadintų už tokį elgesį, bet buvo taip kaip buvo. Užtat ir močiutė, ir mama (mes visą laiką kartu gyvenom) mokė nuolankumo. Tad ir dabar turbūt dėl to nesam iš tų, kurie nuolat dėl ko nors nepatenkinti. Gal tai ir nėra gerai, bet šiaip jau mes tikrai per mažai pozityvių šviesių dalykų aplink save pastebime.

Būna, susierzini dėl kokio absurdo, bet šiaip - galiu pasakyti, jog gerai gyvenu. Ir emigruoti nė už ką nenorėčiau. Kad ir kas būtų - manau, prisitaikyčiau

tiesą sakant ir man ir tada gerai buvo ir dabar gerai

Kodėl? Aš anksčiau irgi buvau "netikinti"

Aš irgi

Radai ko pergyventi.
Dabar apeliuoja tik į tavo nepatyrimą, o jei apsiženysi, atsiras vaikai ir sugalvosi pvz. savo dukrai gimtadienio proga įsegti į bambą auskarą.....
Va tada sužinosi, kad esi ne tik nepatyrusi, bet dar ir bloga mama.
Va tada tai tikrai bus liūdna, o dabar...

Arba paimii... ir suerzini dėl kokio nieko :)))0

Bet dievobaimingas, ane?

o dabar pati su auskaru bamboje gali sokineti iki "liustrų" :") :)))

Aš apsiženyjusi. Tik dar nėr kam į bambą auskaro įvert

pasipraktikuok ant vyro

Be to bamba tai nieko baisaus, nesimato to auskaro. O vat aš paauglystėj įsivėriau auskarą į nosį. Ir dabar negaliu vaikščiot be auskaro, nes skylė tikrai ne gražiau nei maža auskaro akutė. Tai šitos klaidos su vaiku nepakartosiu

nemanau :) aš į bažnyčią einu tik paveikslų pažiūrėti.... bet netikiu tais visais dalykais... :)
Aš ne durnas, kad tikėčiau tuo, ko nėra :)

o man labai gražu auskaras nosyje, maža akutė. o šiaip nenešiojant auskaro dingsta visos žymės

ale po kiek laiko gi turėtų užsitraukti
tai va... taip iš savo klaidų ir mokomės. O kai mama kalė galvon, kad nedurniuok nesiverk, neklausei, ania? galvojai, ot durnė, ką ji supranta o dabar pamatei, kad vis tik teisi ji buvo, aniaa

Aš nespėjau pasireikšt - prieš keletą metų pats nuvarė įsisegt auskaro, tik ne į bambą, o į antakį.
O neseniai dukra į nosį sumanė įsisegt. Atkalbinėjau kelias dienas, bet nepavyko, savo pasiekė. Bet kažkodėl greit noras segėt tą auskarą praėjo... Po poros mėnesių nutarė išsiimt

o ko iš vis į tą bažnyčią eini? paveikslai tai nesikeičia, geriau į parodą kokią nueik

Ne visiems gal. Mano sesuo turėjo, tai išvis nieko nesimato. O dukra, kaip jau minėjau - irgi išsiėmė auskarą. Jau baigia užgyt, irgi tuoj nesimatys.

Ot vat parodas tai pastoviai lankau... :)

:))) ir ne tik paveikslų bet ir dirbinių, skulptūrų... kai kurie toki tep lep darbai... o kai kurie tokie nesuprantami.. įdomūs.... skatinantys įjungti vaizduote, kuria ir taip nesiskundžiu :)

ot ir ne, aš ir dabar norėčiau to auskaro, nors buvau įsivėrus ale liepė išsiimt ivs dar negaliu atleist už tai

Man mama nieko nesakė Aš ką norėjau su savo išvaizda tą ir dariau. Man irgi gražu nosyje auskaras, bet mūsų visuomenė dar nesubrendusi, priimti žmogų ne pagal išvaizdą. (Pvz jei į pokalbį dėl darbo eit, tai jei nesi užsirekomendavęs tai ne kas). Nosies skylė negyja, arba labai ilgai gyja, o randas vis tiek liks, ten juk kremzlė.