Gyvenimas Lietuvoje ir ne tik...

Tai tema atokvėpio minutei, kurią padiktavo mintys apie Lietuvą palikusius draugus. Kaip buhalteriai, finansininkai vertina savo perspektyvas Lietuvoje? Ar nepagalvoja kartais apie imigraciją, žalias kortas ir pan. kitose šalyse?

Manau kaip buhalterio perspektyva užsienyje tikrai nuplaukia, nes visų pirma reikia idealiai mokėti užsienio kalbą, po to išmanyti tos šalies teisinę bazę ir pan. Todėl manau jei važiuot į užsieny dirbt, tai tik braškių skint išeitų . Man to tikrai nereikia, jau geriau čia likt. Bent kol kas.
O tu ką ruošiesi išvažiuoti?

Praėjusią savaitę AAMA skaičiau apie vienos buhalterės pastangas JAV laimėjus žalią kortą įsidarbinti buhaltere. Nepaisant to, kad turi magistrės diplomą, turės mokyts iš naujo ir gauti ten pripažįstamą diplomą, bet vis tik jį įrodė, kad įmanoma tai padaryti. Nors esu girdėjusi, kad ir su mūsų diplomais ten kai kas įsidarbina, ypač jeigu CV yra kokia pasaulyje gerai žinoma kompanija.

Nors apie perspektyvas, ypač įstojus į ES, daug kalbama, bet aš pasidariau juoda skeptikė, jei tik būtų galimybė išvažiuočiau nebūtinai pagal specialybę dirbti ir ne dėl to, kad esam TEN pigi darbo jėga ir tenkinamės trupiniais nuo jų stalo, o dėl to, kad ČIA labai daug kuo nusivyliau ir kasdien tas mano pesimizmas didėja...

Patikėk Ramune, kadaise teko "laimė" 2 mėn. mokytis ir gyvent Londone. Daugiau ten nei grįžt nenoriu. Visų pirma dėl žmonių, o be to įsidarbinti ir nėra taip lengva, tuo labiau kaip minėjau pagal specialybę. Pirmom dienom džiaugiausi kaip faina, likusias dienas pražliumbiau kaip norėjau namo. Ir dar pinigų krūvą palikau, nors taip ir nesupratau už ką, nes paskaitos vyko kaip mažvaikiam vos ne žaidimų forma.

Man patinka darbas, kurį dirbu čia, bet įdomu būtų išbandyti ir kažką kita. Na, tarkim JAV buhalteriui tikrai tiek žinių kaip mums nereikia:)
Turiu galimybę išvykti, bet trūksta ryžto, be to, ne visi svetimam krašte pritampa. Kita vertus, kažkaip labai liūdna draugus pastoviai išlydėti.
O gal čia tik man taip "pasisekė", kad artimų žmonių ratas siaurėja būtent dėl imigracijos...

Ne tau vienai Rasida. Aš išlydejau 80 proc. draugų Ką darysi, atsiranda kiti.

Ne Rasida, manau, kad mums nėra jau visiškai blogai, kad mes čia sėdim, o be to gerai ten, kur mūsų nėra. Draugų ratas nuolat mažėja. Kuo toliau tuo daugiau prasėdžiu prie interneto pliurpdama su draugais, o ne svečiuose. Pikta , bet kiekvienas renkasi tai kas jam geriau...

Čia ne šiaip sau mane šiandien tokios mintys apsėdo... Vakar diskutavom su iš JAV grįžusiu draugu, laimėjusiu žalią kortą ir ten metus prabuvusiu, apie gyvenimą čia ir ten. Jam ten nėra miela, bet jo artimieji nesuvokia, kad gali būti trauka sugrįžti, jiems svarbu, ką pagalvos kiti, kad jie ten neliko... Ir žiūrėjo į mane kaip į žmogų iš kitos planetos, kai pasakiau, kad nėra Lietuvoje taip blogai, galima atrasti čia savo vietą... Pradėjau galvoti, gal man tikrai "stogas pavažiavo", jei jau visiems priešingai atrodo...

Tikrai, Rasida, suprantu tavo būseną, bet suki galvą be reikalo. Emigracija tikrai turi būti labai apgalvotas žingsnis, ir kiekvieno valia kaip pasielgti. Man juokingi tie, ką pagalvos kiti. Sutinku su tyte, kad niekas mūsų niekur išskėstom rankom nelaukia, gyventi svetimoje šalyje, manau tikrai nelengva, man geriau kaip turistei ten apsilankyti. Bent aš iliuzijų neturiu, nors išlydėjau savo pačią geriausią draugę, su kuria užaugau nuo kūdikystės. Aš asmeniškai neįsivaizduoju, kaip palikti tėvus, brolį ir etc. Jie man svarbesni už visus draugus. Iš pavyzdžių matau, kad vieni labai lengvai tą gali padaryti, o aš jau tokia. Žodžiu, kiek žmonių, tiek nuomonių.

ne, as i uzsieni noriu tik rumpam, pailseti. Ten labai sunku isitvirtinti, nekalbant apie braskiu skinima. Bet buhalteres darba tikrai abejoju, kad rasciau, visu pirma reiketu labai gerai moketi kalba, tikrai butu sunku. Gerai ten, kur musu nera.

Man ir čia gerai. Ko daugiau mūsų Lietuvaičių išvyks tuo mums bus geriau, bent jau darbo užmokesčio atžvilgiu.

As pasakysiu taip, gerai ten kur musu nera...

Gal būtų ir neblogai LIetuvoje ,bet "nauji Lietuviški " darbdaviai -(dauguma)-........pasakysiu švelniai Š.Sunkiai keičiaisi jų požiūris į buhalterio darbą. Tas tarybinis stereotipas -buhalteris moka + ir -.
Mūsų bendrovę valdo statytinis ,buvęs ministerskas valdininkas -tai neduok dieve.Save laiko dievu ,aukščiau nei įstatymas.Tai 5 -ių metų bėgyje buvo ne vienas konfliktas ,kai reikėjo įrodyti ,kad įstatymas reikalauja taip ,o ne kitaip.Buvo atveju ,kai sukritikuoju jo sprendimą -sakydavo -tu sapnuoji, bet kai pakišu literatūrą - paspaudęs uodega išeina ir nei mur mur. Tiesiog reikia kovoti .O kitą vertus labai vyriška pas mus komanda ir visi vyrai yra AVINO ženklai - tai visi diktatoriai, kurie valdo "savas" namuose ir bando man diktuoti savo taisykles finansuose.Bandau nepasiduoti, nors kartais užsidarius noriu šaukti .

Danguole, aš esu pati iš savininkų ir galiu pasakyti, kad daug priklauso nuo žmogaus, o ne "nauji" ar "seni" lietuviški darbdaviai. Ginčų visur būna ir bus, nes tik ginčuose gimsta tiesa. Ir manau jei žmogus pats nieko nekeičia, tai jis pats kaltas. Turiu draugę, kuri per 2 metus "spėjo" pakeisti 5 darbus ir gražioj formoj išdūrinėdavo tuos direktorius, nes žinojo ir savo teises, ir vis ieškojo kur geriau. Galiausiai, bent ji taip sako, kad rado ir niekur išvažiuoti nesiruošia .

Taip, nelengva būna ir su darbdaviais, ir su pačiais darbuotojais, tačiau bandyti užmegzti dialogą niekas netrukdo. Ir dar svarbu - protingas darbuotojas ne tik atiduoda savo žinias kompanijai, bet ir pats sugeba pakankamai iš ten pasiimti (turiu omeny žinių, patirties atžvilgiu), juk darbe motyvacija nėra vien piniginė.
Kitas klausimas yra tas, kad kartais žmogus "paskęsta" monotonijoj, ir akstinu pakeisti darbą tampa noras dirbti jam įdomų darbą, kur jis jaučiasi naudingas ir tai pateisina jo lūkesčius. Nors galbūt iš šono atrodytų, kad tai nepastovus darbuotojas.

Mano vieni draugai važiuoja, kiti - sugrįžta, paskui vėl važiuoja, nes čia sugrįžę nebegali prisitaikyti. Pažįstu keletą šeimų, tikrai neblogai gyvenusių Lietuvoje, bet išvykusiu gyventi kitur dėl didesnių galimybių. Daug kas priklauso nuo žmogaus - vieni yra kosmopolitai, kiti - sėslūs, prisirišę prie namų. Aš save priskirčiau prie antrųjų, todėl man labai sunku išdrįsti mesti viską ir išvažiuot. Atrodo, jau ir čia nemažai nuveikiau, bet vistiek labiausiai gąsdina rytojus Lietuvoje.
Kasdien pervertus laikraščių puslapius darosi bloga nuo viso to purvo, pastovių intrigų ir t.t.
Taip norėtųsi ateiti į darbą ir paprasčiausiai dirbti, žinoti, kad rytoj bus alga, ir kad jos užteks iki mėnesio galo, kad gali drąsiai eiti atostogų tiek, kiek priklauso ir kad senatvėj gausi normalią pensiją....

Jeigu kalbėtume išskirtinai apie buhalterių padėtį, tai ji, žinoma, geresnė nei pvz. administratorės ar mokytojo, ar paprasto tarnautojo, ir perspektyvos Lietuvoje normalios. Tačiau esu tik eilinė statistinė lietuvė, negalinti sau lesiti atostogų užsienyje:)

Ramune, aš ir esu sėslus žmogus, bet atostogų iš viso neišeina išeit ne dėl pinigų, o dėl laiko trūkumo... Tai kažin ir ar gerai. Bet vis tikiuosi, gal kada nors...

Pasižiūrėkite į ALIO reklama buhalterių skelbimus ir pamatysite ,kad ieškančių nemažiau ,kaip ir kitų special. darbo.Rinka perpyldita.Padėtis ir ta pati. Gal tik buho darbas turi privalumą - neleidžia pilkoms smegenėlėms užmigti.Amžinai gauni adrenalino doze .Gal tik suteikia didesnę viltį išgyventi palyginus su kitais darbais.Jei būčiau jaunesnė ,gal bandyčiau emigruoti.

Buhalteris buhalteriui nelygu. Vienas baigia kursus, kitas - aukštuosius mokslus. Skelbimai laikršačiuose, Danguole, ne pats geriausias sprendimas rasti darbą.

Taip, skelbimai laikraščiuose yra nemalonus dalykas, tam kuris pasiskelbia, kad ieško darbo. Kažkada labai seniai (gal prieš metus), pasiskelbiau, kad galiu tvarkyti buhalterinę apskaitą namuose. Tai žinokit kokių tik klausimų sulaukiau. Na išsilavinimas, patirtis, darbo stažas, suprantama. Bet - šeimyninė padėtis, kiek ir kokio amžiaus vaikų turiu, kiek man pačiai metų - tai klausimai, kurie man buvo netikėčiausi. Nebūčiau nustebusi, jei būtų paklausę, ką valgau pusryčiams. SUprasčiau, jei klausinėtų darbdavys, kuriam dirbčiau visą darbo dieną kontoroje. Žodžiu, po to skelbimo jaučiausi taip, lyg samdyčiaus palydove. Ir juokingiausia tai, kad taip niekas nieko konkretaus ir nepasiūlė.