rašė: Lietuvių turto troškimas ir panieka neturtingiems žmonėms yra išskirtiniai. Turtas ir vartojimas jiems visada buvo didžiausios vertybės. Ar ne todėl kol kas esame vienintelė šalis, kuri pateikė okupacijos žalos atlyginimo ieškinį Rusijai? O žodis „ubagas“ Lietuvoje visada buvo ir tebėra vienas didžiausių įžeidimų – geriau būti išvadintam kvailu negu ubagu. Juo labiau kad turtingo kvailiu pavadinti mūsų šalyje niekas ir neišdrįs.
rašė: O posovietinės rinkos reformos prasidėjo nuo daugmaž lygaus „valdiško“ turto išdalijimo investicinių čekių pavidalu. Realiai jis pateko į maždaug 10 000 stambiųjų savininkų kapitalistų rankas. Jie ir praturtėjo labiausiai. Kapitalizmo be nelygaus turto ir pajamų pasiskirstymo negali būti – juk jo esmė ir yra ta, kad gamybos priemonės yra privati nuosavybė, o didžioji gyventojų dauguma yra samdomi ir pragyvena iš darbo užmokesčio, kurį jiems moka darbdaviai – kapitalo savininkai. Tačiau labai didelė turtinė nelygybė galiausiai visuomenę destabilizuoja.
lzinios.lt/lzinios/Ekonomika/prof-z-norku...
rašė: Žlungant komunizmui, pavyzdžių ar patirties kaip sklandžiai transformuoti centralizuotą komandinį ūkį į kapitalistinę rinkos ekonomiką tiesiog nebuvo. Kita vertus, tą transformaciją prižiūrėjo JAV dominuojamos galingos tarptautinės organizacijos, iš kurių svarbiausios Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas. Jų ekspertai dar 1989 m. sudarė reformų, kurias būtina vykdyti, siekiant gauti minėtų organizacijų finansinę paramą, sąrašą, kuris vadinamas „Vašingtono konsensu“. Posovietinėms šalims beliko lenktyniauti, kuri greičiau tas reformas įvykdys ir surinks daugiau visokių reitingų bei indeksų „taškų“. Kartais atrodo, kad tai ir dabar lieka bene svarbiausiu jų vyriausybių rūpesčiu.