Elvusia rašė:
Tokius komentarus rašo žmogysta, persismelkęs neapykanta visiems be išimties.
Gaila, kad Stankūnaitės gerbėjai tokie nemandagūs.. Na, bet ko norėti...
O aš perskaičiau kitą, mano manymu, labai protingą komentarą:
"v v lansbergis 19:47 IP: 212.117.27.176
Įvykius sekiau nuo pat ryto ir visą dieną apie juos galvojau. Valstybė ir tarnybos padarė didelę klaidą, buvo pagilinta ir taip gili takoskyra tarp valdžios struktūrų ir žmonių. Lietuva suskaldyta dar labiau. Viena pusė liko pažeminta, truputį išprievartauta. Buvo nesiskaityta su jų nuomone, nuojauta, noru sulaukti atsakymo, kada bus baigta pedofilijos byla. Mano siūlymas visada buvo paieškoti trečio – taikaus kelio. Iš autoritetų, neklaninių teisėsaugos žmonių sudaryti komisiją, kuri inspektuotų šią bylą ir pasakytų savo atsakymą. Tada būtų viskas aišku. Tokio aiškumo nėra nei V. Pociūno byloj, nei šioj. O dabar neaiškumas tik dar labiau sustiprėjo – kodėl taip skubama? Šiandien prisiminiau terminą – istrebiteliai, stribai. Jie buvo lietuvių tautos piliečiai, kurie ėjo prieš savus. Primesdami valią, atimdami, niekindami, ištremdami. Manau, kad stribiška galvosena niekur nedingo, ji jaučiama ir žurnalistikoj, ir teisėsaugoj. Būtent šitą jausmą vakar ir išgyvenau. Jų naudojama strategija: žinokit savo vietą, tuoj mes jums parodysime, kaip ir kas turi būti, ir ne jūsų reikalas, kaip kas bus. Tai va, sužinojau, kad Lietuva – ne mano reikalas. Su šiuo reiškiniu labai sunku turėti santykį. Ką daryt su tuo „savu“, kurio užduotis yra naikinti? Naikinti laisvės, pilietinę idėją. Nesitarti, o primesti valią. Kaip sakė atvažiavę užsienio ekspertai, prievarta jokiu būdu negalėjo būti taikoma. Ir Danijoje, Olandijoje tokie dalykai būtų netoleruojami. Turi būti susitarimas. Lietuva neišlaikė labai rimto egzamino. Kaip tai būtų buvę keblu, bet turėjo būti sudaryta derybininkų grupė, kuri bendrautų su abiem pusėm. Dabar to nebuvo. Teisėsauga pareiškė: mes nutarėm, ir vsio zakonno. Man širdy liko tuštuma. Nežinau, ką daryti su šita valstybe, kurioje yra visuomenė ir stribuomenė. Stribuomenė daro, ką nori, o visuomenė turi sėdėti ir necypti. Bet manau, kad vieną dieną jos vis tiek turės susėsti ir susitarti – apie ką yra mūsų valstybė? Ar ji dar yra? Ar dar jos kam nors reikia? Tas karas turėtų pasibaigt, jei"
Pasirašau po kiekvienu žodžiu.
Aš darbe dabar sakau : žmonės - šnekėkimės. Ir, žinote, veikia. Nežinia ar ilgam. Bet bendravimas normalėja. Nebelieka užkulisinių kalbų, nebėra pozicijos ir opozicijos. Jei taip ir toliau, tai valio.