Kiek gauna buhalteris už darbą?

Nu kažkaip aš labai suprantu Bylą. Yra žmonių, kuriems anei kaip nesiseka. Visą gyvenimą kabinasi į gyvenimą dantimis ir nagais ir vos vos galą su galu suduria. Jeigu paskaityt visokias ten teorijas, tai viena iš teorijų yra tokia, kad nieko žmogus negali, už tave viskas padaryta, viskas suplanuota ir, jeigu tau skirta būti žemės kirminu, juo ir būsi. Aišku, nereikia pasiduoti teorijoms, nes tai tik teorijos.
Mano viena draugė, amžina jai atilsį, irgi labai sunkiai dirbo, labai daug visokių problemų turėjo ir vis laukė tos geresnės dienos, bet, deja, taip ir nesulaukė...
Yra galybė aplinkybių, kurių žmogus negali apeiti. Ir bankai tikrai nedalina pinigų į kairę ir į dešinę, tikrai ne bet kas jų gali gauti, nors, kai kurie sugeba įtikinti banką ir ne su super dideliais įnašais.
O tie, kurie iš šono atrodo, kad viską gyvenime susitvarkė ir jiems viskas puikiai klostosi, kažna, jeigu taip pabandytumėt arčiau pabendrauti, paatvirauti, ar tikrai ir toliau atrodytų, kad viskas gražu.

Viena būrėja ,mano draugei, jos paklausus kodėl man taip nesiseka, atsakė jog esu prakeikta. Ta moteris yra gamtos apdovanota neeiline dovana. Aš skeptiškai žiūrėjau į šiuos dalykus. Bet po šių draugės žodžių prisiminiau kad girdėjau vaikystėje daug prakeiksmų savo adresu iš gimdytojos. Gal visa tai ir išsipildė.
O gal tiesiog įsėdau ne į tos klasės traukinį. Gal reikėjo valkiotis pačioje žemiausioje klasėje, gal tada būtų viskas gerai... Gal aš per daug stengiausi iššokti aukščiau bambos... Nežinau. Yra kaip yra. Bet gal rytoj bus kitaip. O gal aš iškęsiu viską ir mano vaikams jau bus gyventi lengviau. Štai dėl šios priežasties ir verta kautis toliau.


O šie turbūt turi kam ant peties pasiverkti ir neatvirauja forume. O yra žmonių kurie visą savo gyvenimą vaidina kaip jiems viskas gerai.

Byla visiem yra visko, kiekvienas turim savo problemų ir ką reika padedam ką galim kitiem, jei negalim ne. Aš pradėčiau dabar verkti savo problemas, kaip nuo to šilta ar šalta būtų. Per vienas vestuves pabrolys sutuoktuvininkams sako palinkėjimą, daržnai aplinkybes susikuriame mes patys, kaip norime taip ir gyvename, ko norime tą ir pasiekiame, daug kas nuo mūsų pačių priklauso. O kitą kartą ir ne, mano mama liko be vyro (vyras žuvo) 32 metų su trimis vaikais, broliam 10, 11 metukų, man 1, tai ką reikia daryti, visiem visko yra, visko pasitaiko, viskas išgyvenama.

Jeigu negalima pakeisti gyvenimo, tai galima pabandyti pakeisti bent jau požiūrį į gyvenimą. Kas iš to jeigu žmonės kompleksuoja, kad neturi to ar ano, graužia save dėl to, kad neįtelpa į visuomenės sukurtus kažkokius rėmus, kad visi turi gyvent būtent taip, o ne kitaip. O atėjus galui, supranta, kad galėjo reaguot į visa tai lengviau, gal su šypsena, o gal visai į tai nekreipt dėmesio. Gyvenimas tik vienas duotas, kaip bebūtų.

Kristiana, o ar tikrai yra kas čia forume giriasi, kad jam viskas labai gerai ir t.t. Jei taip iš šono atrodo, tai kitas reikalas. Aš tikrai žinau, kam nėra viskas labai gerai. Mano pačios gyvenimas yra labai komplikuotas, esu buvusi baisingame š..., to pasekmė, ko gero, kad gyvenu ne tokiom sąlygom, kaip norėčiau, bet. Aš džiaugiuosi tuo, ką turiu. Ir vienintelis mane jaudinantis dalykas- artimųjų sveikata. o visa kita...

Jau sulaukėme, bent jau Klaipėdoj jau tikrina lyg prasmukom geranoriškai, jokiu puse etatininku - ir visu algos didesnes nei 1000 Lt bet dar taško nepadėjo

Pas mus partijos nariai arba miesto tarybos nariai turi po kelis uab'us, tai būti šalia kai kam yra garbė, man asmeniškai jokios mėgstu savo darbu uždirbta duona, be jokio užnugario gyvenau ligi šiolei ir nesiskundžiu gyvenimu, ir toliau manau visko užteks. Politika ne kiekvienam, tam reikia turėti jau atitinkamą išsilavinimą, kad galėtum spręsti pakankamai sudėtingus klausimus. O dabar kai pasiklausai jų barnių tai jau perdaug ...

Darbo biržą pamiršot pridėt, dabar ji siūlo įkurti darbo vietą su 34000 Lt finansavimu, labai gerai, kas sugebės įsisavinti. Nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. nauja programa.

Pas mus elektroniniu paštu atsiunčia kažkokius klausimynus, kitus vadovus kviečiasi į VMI ir krato dėl ko du 400.

Pas mus tas vajus buvo vasarą. Susitvarkėme, kaip liepė VMI. Tikiuosi, nebetikrins.

Sako nuo spalio 1 d. imsis griežtumo, pagal taip kaip įsipareigojo tvarkyti.

Ką sakei?
Galiu sukonkretinti: mama skyrė iš savo santaupų maždaug trečdalį sumos. Visa kita: buto remontas, sodas, automobiliai (ir ne kokie senukai, sakyčiau), kelionės - iš savų pinigų.

Ir aišku viena: matome tai, ką norime matyti...
Kažkoks protingas dėdė yra pasakęs ar parašęs: "Mes gyvename tokį gyvenimą, kokio nusipelnome".

Kiek žmonės uždirba, tiek gali sau leist. Jeigu gerai uždirbi, nėra problemų įsigyt naujus auto ar pan.

Tai va, aš ir norėjau pasakyti, kad tai eiliniai žmogiukai, dirba visiškai eilinius darbus, baigę abu profesines mokyklas, bet jie labai kruopščiai viską susiplanuoja. Vadinasi - įmanoma.
Pavyzdžiui mes, uždirbdami žymiai daugiau, nemokame taip gyventi Galim kaltinti tik save.

Jeigu uždirbtų tik menkas algas, tai manau, kad tiesiog fiziškai negalėtų susitaupyt didesniam pirkiniui, tokiam kaip nekilnojamas turtas. Arba gerai uždirba, arba gauna kažkokias pajamas iš šalies, paremia tėvai ir pan.

Vidutinės tos algos, menkomis gal irgi nepavadinčiau. Šeimos galva, dirbdamas IKI mėsininku, uždirba apie 2000, žmona - priklausomai nuo turgaus apyvartos (mėsa prekiauja), irgi apie tiek.
Na, daug tokių pavyzdžių pateikti negaliu, bet įmanoma nebūnant kažkuo ypatingu ir neuždirbant
fontanų normaliai gyventi. Gal tiesiog reikia mažiau bambėti.

Verdiktas- aš nusipelniau ir neturiu teisės apie tai kalbėti.
O kiek vaikų turi ? Ir pačioje pradžioje jiems niekas žinoma nepadėjo....
Jūs manęs neįtikinsite kad tuščioje vietoje vyksta stebuklai. Kai pradedi gyvenimą nuo šaukšto ir šakutės. Ir dar jei tau pasisekė ir gyvenimą pradėjai nuo darbo rinkos o ne nuo darbo biržos... O jei tu dar prieš pradėdamas gyventi įsigijai paskolą studijoms ir dar nesusiturėjai ir pasiėmei paskolą pragyvenimui ?
Aš žinau kaip buvo kokiais 2003m. Tada tu atėjęs iš gatvės, dirbantis, galėjai gauti paskolą. Bet ne šiandien.
Ir Kjurate-ES paramos be užstato niekas šiaip sau nedalija. Žinau kuo puikiausiai. Dirbame su Ūkio banku. Ne tik kad perkamą turtą įkeiti, bet dar ir savo asmeninį, kaip garantiją.

Vaikai du, vienam jau 20 (bet kartu dar gyvena - tiesa, savo mašinos kurui užsidirba pats), kitam 17, moksleivis.
Šitai šeimai pradžioje niekas nepadėjo. Nes nebuvo iš ko. Gyveno tos moteriškės mamos bute, gal kokių 12 kv.m kambariūkštyje su dviem mažiukais, o kadangi kambarys buvo drėgnas ir apaugęs pelėsiais, vaikai nuolat sirgo, jaunesnysis tapo alergiškas, iki šiol turi sveikatos problemų. Gyveno tol, kol sudėję tai ką turi, nusipirko kuklų atskirą butą (pirko, kai kainos dar buvo ne kosminės), kuriame ir gyvena, kurį palaipsniui susitvarkė . Savomis rankomis, beje.
Sunki buvo pradžia. Pažįstame ir žinome, nes gyvenimai vos ne bendri - vyrui nuo vaikystės, man gal kokius 22 metus. Ir liūdesy, ir džiaugsme, kaip sakoma

Aš ir pati kartais stebėdavausi, kaip jie taip sugeba. Tikrai ne visi taip sugeba. Beje, abu šie mano aptariami draugai neturi tėčių, tik mamas.
Neketinu kažkuo įtikinėti, tik sakau, kad gyvenime būna visaip.

Pritariu 100 proc. Kažkada delfyje buvo straipsniukas, kaip viena eilinė šeima su mažu vaiku, uždirbanti sumoje ~3000 lt sugeba taip taupyti, kad kasmet atostogauja šiltuose kraštuose, turi būstą, smagiai leidžia laisvalaikį ir dar ten buvo privardinta, neatsimenu visko.
Be abejonės, tie tikslai, jei jų sieki, yra netgi labai įmanomi. Nukeliaut į kokį tunisą su paskutinės minutės kainomis nėra jokia prabanga, laisvalaikį leisti pigiai, bet turiningai taip pat nebūtinas kapitalas.

Šiuo atveju aš ne forumą turėjau galvoje
Turėjau galvoje minias žmonių gatvėje, kurių aš - Tu - visi kiti, nepažystam, bet jie atrodo tokie laimingi, žmones parduotuvėse, perkančius brangius daiktus, atrodo, neskaičiuojančius pinigų, žmones, kurie lipa į prabangią mašiną ir pan.
P.S. bijau, kad nelabai tiksliai išdėsčiau, ką turėjau minty Suvarysi mane čia po tokio pasisakymo
Kad ir kaip bebūtų, turėjau mintyse žmones, kuriuos mes matome, bet su jais nebendraujame, o tik išgirstame gyvenimo nuotrupas - išvyko į kelionę, nusipirko mašiną, vaikas įstojo į užsienį ir pan.