prosas rašė: Aš neseniai atvažiavau į Vilnių.
Visiškai į tuščią vietą.
Jokių pažįstamų neturėjau ir neturiu.
Visi, su kuriais dirbu niekada nebuvo pažįstami.
Jų pažįstami man taip pat niekada nebuvo pažįstami.
Manau, kad yra niuansai. Jų nerašai (ir nereikia).
Atsiprašau, bet man ši diskusija jau pradeda priminti diskusiją apie abortus. Atsiprašau dar kartą, bet randu panašumų.
Aš absoliučiai suprantu abi puses (šiuo atveju ir begemotą , ir prosą). Nei vienas iš jų nekalba lozungais, tipo, mokytis niekada ne vėlu; nes gyvenime susidūri ir su vienos pusės ir su kitos atstovais. Lengva mokyti kitus ir nemokamus patarimus dalint (išskyrus apie poilsį Druskininkuose- tikrai geras patarimas), nuo to niekas nesikeičia. Virtualiai visi čia kieti, gyvenime yra kitaip. Naglumas- antroji laimė, faktas. Ne visi moka tuo pasinaudot. Kaip nemoka pasinaudot ir savo privalumais. Tikrai sunku įžvelgti privalumus mikčiojančiame ir verkšlenančiame žmoguje (niekam netaikau asmeniškai). Tam reikia laiko, o ieškant darbo, jo paprastai nebūna tiek, kad potencialus darbdavys pamatytų visas "paslėptas grožybes". Reikia greitai ir užtikrintai padaryti bent jau neblogą įspūdį.
Reikia...
O kad geriausi darbai atsiranda tada, kai jų neieškai, irgi faktas. Tik susirask darbą, tik apšilk kojas, ir prasideda... O kai labai labai reikia- nėra. Arba yra, bet ne tai, ko norėtum. Irgi faktas. Nepaaiškinama, bet faktas.
Gal kai labai labai nori (man taip nebuvo, čia aš samprotauju), nuo žmogaus kažkokie kitokie fluidai sklinda, jis tampa labai pažeidžiamas, todėl nepatrauklus? Aš nežinau... Nepasitikėjimas savimi irgi "pakiša koją", kaip ir per didelis pasitikėjimas... Čia daug variantų.
Bet kai nereaguoja į CV, tada sutinku, matyt, pačiame CV problemos, kažkas ne taip...