Akimirka

Ups
Tikra tiesa, kol ploviau pirmo aukšto grindis, visą laiką ir galvojau - ką gi parodė tas ponas Irenai, kad ji taip aukštai įvertino jo gebėjimus šokti :)

Va šito tai ir aš nesuprantu. Sakyčiau, moteriškei reikia karjeros... Bet Irena pati prasimušusi, labai ją iki šiol mylėjau. Dabar jos reitingas labai žemai krito Romanovas pasibaisėtinas. Apie paksikę išvis tyliu, net baisu žiūrėt, kad kojų neišsisukinėtų.
O Vika man iki šiol geriausiai atrodė iš jų visų. Kokia neteisybė....

Loreta, o gal Vikai jau reikia ruoštis atsisveikinimo turui po Lietuvą? Gal dėl to ji pati pasiprašė komisjos, kad ją "išbalsuotų"? Nors, mano nuomone, ji šoko labai gerai.

Tai kad komisija čia mažai ką lemia. Čia dauguma balsų "iš anapus"...

O pati ar balsavai už Viką? Aš tai ne... Taip ir išeina, kad mes ją pačios ir išdavėme....

Aš niekada už nieką nebalsuoju.

O aš balsavau vieną kartą - už Antaną :) "Danguje"
Patinka savo vidumi šis žmogutis :)

Sakai žmogutis? Ten visas ŽMOGĖNAS.

Šią akimirką susinervinau. Skaitinėjau temeles, ir vienoje buvo pademonstruota siaubinga nepagarba pagyvenusiems žmonėms (nors tema visai apie ką kitą). Nežinau, gal todėl kad mano gyvenime dabar sunkokas periodas ir aš labai jautriai reaguoju, bet , mano nuomone, Vakarų kultūra, kuriai mes atstovaujame, siaubingai pralaimi prieš Rytus būtent požiūriu į senatvę.

Ar žiūrite "Ledynmetį"?
Koks kaifas :)

Šios dienos "Verslo bangos" straipsniukas. Stiprus...

Istorija apie tai, kiek kainuoja viena valanda. (Nežinomas autorius)
2007-11-22 23:13
Vitoldas Masalskis


Kartą žmogus vėlai grįžo iš darbo namo - kaip paprastai, pavargęs ir suirzęs. Tarpduryje jis netikėtai išvydo bemindžikuojantį savo penkiametį sūnų.

-Tėti, ar galiu tavęs kai ko paklausti?

-Aišku. Kas gi nutiko?

-Tėti, o kiek tu uždirbi?

Tėvui tai buvo netikėta.

-Tai ne tavo reikalas! – pasipiktino jis. – Kodėl tu tai nori žinoti?

-Tiesiog šiaip - reikia. Pasakyk prašom, kiek tu uždirbi per valandą?

-Na, bus apie 500. O ką?

-Tėti… - sūnus pasižiūrėjo į jį iš apačios į viršų labai rimtomis akimis. – Tėti, ar tu galėtum man paskolinti 300 ?

-Tu klausei manęs tik tam, kad aš duočiau tau pinigų kokiam nors idiotiškam žaislui? – suriko tėvas. – Žygiuok greičiau į savo kambarį ir gulkis miegoti!.. Negalima gi būti tokiu egoistu! Aš dirbu visą dieną, grįžtu nusivaręs nuo kojų, o tu taip begėdiškai elgiesi.

Mažylis tyliai nuėjo į savo kambarį ir užsidarė jame. O jo tėvas taip ir liko stovėti tarpduryje niekaip negalėdamas išmesti iš galvos sūnaus prašymo. „Kaip jis išdrįso klausti manęs apie atlyginimą, o po to - prašyti pinigų?“

Praėjo kiek laiko. Tėvo širdis atlėgo, ir jis pradėjo svarstyti kiek kitaip: “Gal jam iš tiesų reikia nusipirkti kažką svarbaus. Velniai nematė tų 300, juk jis manęs niekad iki šiol nėra prašęs pinigų„.

Kai jis įėjo į vaiko kambarį, sūnus jau buvo lovoje.

-Sūneli, tu dar nemiegi? – paklausė jis.

-Ne, tėti. Tiesiog guliu,- atsakė berniukas.

-Aš, atrodo, buvau šiurkštus su tavimi,- tarė tėvas. – Man buvo sunki diena ir aš tiesiog nesusivaldžiau. Atleisk man. Štai pinigai, kurių tu prašei.

Berniukas atsisėdo lovoje ir nusišypsojo.

-Oi, ačiū, tėveli! – sušuko jis netverdamas džiaugsmu.

Po to jis pasirausė po pagalve ir ištraukė iš ten dar keliolika suglamžytų banknotų. Tėvas, pamatęs, kad vaikas jau turi pinigų, vėl įsiuto. Mažylis sudėjo visus pinigus į krūvą, kruopščiai perskaičiavo kupiūras, ir po to vėl pakėlė akis į tėvą.

-Kam tu prašei manęs pinigų, jei tu jų turi? – nesusivaldė tėvas.

-Todėl, kad aš jų turėjau nepakankamai. Tačiau dabar yra tiek, kiek reikia,- atsakė vaikas. – Tėti, čia - lygiai penki šimtai. Ar aš galėčiau nusipirkti valandą tavo laiko? Prašau, ateik rytoj iš darbo ankstėliau – aš noriu, kad tu pavakarieniautum kartu su mumis.

Pirmas sniegas

O čia kas per raudonas kvadračiukas
tax.lt/postx12795-0-89.html
Turbūt jau kažką praleidau

Tur būt išmestas iš forumo
Jau buvo kažkada toks.

tas veikejas buvo isbanintas, nes pastebejau kad 90 proc. jo zinuciu buvo spamas.

Suluošino žmogų ir išmetė... Koks žiaurumas

Matau narių sąraše narį kukunia.
Taip vadindavau savo mažąjį broliuką kažkada Įdomu, kokia šio niko kilmė?

draugu vaikas mazas panasiai vadindavo makaronus:) tik nezinau kodel jam taip asocijuodavosi.sakydavo isvirk mama man kakuniu:)

Šiandien teko sudalyvauti tokiame renginyje. Buvo suruoštas dvyliktokų ir jų tėvelių susitikimas, kaip ir paskutinis toks pasisėdėjimas. Užplūdo labai įvairūs jausmai: ir liūdesys, ir džiaugsmas, ir toks tartum gumulas gerklėje užstrigtų. Buvo gražūs kiekvienos mamos( tėvo), auklėtojos, mokinių palinkėjimai. Įteikėme savo vaikams parašytus laiškus, kuriuos jie turės perskaityti po atestatų įteikimo.
Tiesiog nuostabus renginys
Kaip norėtųsi, kad grįžtų jaunystė. Deja, liko tik prisiminimai......

Vakar buvau Enrike koncerte ir netikėtai teko apsikabinti