Akimirka

labas rytas, as vis dar del to restoranelio.kaip vakar paaiskejo jeigu noriu daryti vakareli penkt arba sest reikia rezervuoti staliuka ir butinai nuo kiekvieno zmogaus po 35lt sumoket uz maista.
ar jums irgi taip reikejo?
tiesiog pasimeciau nes man reikia tik kad butu laisvos vietos o zmones patys issirinks kada ka ir kiek jiems valgyti....
gal dar zinote kokiu panasiu vietu kaune?

Nu ne, nereikėjo. Turbūt tai reiškia, kad restoranėlis tapo labai populiarus...
Nežinau, kur dar Kaune galima būtų pasižiūrėti pilvo šokį

o sakykit ar jus seniai ten buvot?ir kokia savaites diena papuole?
net nezinau ka daryt...

Auslyte, gal dar kartą pasiskambinkit ir pasakykit, kad norit tik laisvų vietų, kad kai ateis žmonės jie užsisakys tada, nes dabar nežinote kas ko norės. Simboliškai galite tik užsakyti kokių sulčių, kad vyno kokio nors būtų ir prie vyno kokio užkandžio. Manyčiau, bandykit taip tartis. Jiems matyt reikia irgi apsidrausti, kad tikrai ateisite.

Visiškai suprantu restorano keliamas sąlygas. Ateis 10 žmonių, užims nemažai vietos. O jei nusipirks po bokala aluas ir sėdės visą vakarą? Ne biznis. Geriau jau jie nerezervuos staliukų ir sulauks pelningesnės kompanijos.
Esam ir mes susidūrę su tokia situacija- staliukas turi "pravagyti" tarkim 200Lt (minimali sąskaita).
O 35Lt žmogui, už vakarą restorane, manau, nėra daug, o ypač Kaune ir dar su šokių programa

taip as pilnai sutinku kad 35lt zmogui nera daug, taciau cia tik uz maista kaip man paaiskino, na be alkoholio ir pan. sakykim as ta vakara noresiu valgyti tik kepsni pvz kuris kainuos 15lt, tai kiti pinigeliai "nuplauks".
skambinsiu as siek tiek veliau ir pabandysiu pasiulyt toki varianta:
sakykim as atvesiu 350lt- uz 10zmoniu. ir uz tuos pinigelius kas ka nores ta ir uzsisakines iskaitant ir valgius ir alkoholi, tikrai manu kad mes ta saskaita dar net virsysim, taciau jeigu kartais iseitu kitaip mes paliktumem tuos 350lt tarkim kad butu pravalgyta ir isgerta uz 300lt.
sakykit kaip manot ar toks variantas tenkitu juos?......

Bandykit tartis. Jei už maistą - tai nemažai. Nebent kainos aukštos....
O gal žmonės tikrai labiau gert norės nei valgyt
Tikrai, bandykit tartis dėl minim sąskaitos.

na bandysiu sneket.manau toks variantas turetu tenkinti juos.ir pagalvojus jiems patiems lengviau butu ne vistiena griliuje kept o ipilt taure sampano

na zinokit ir nieko nepesiau pasiskambinus dar karta.
paaiskino kad jeigu 10zmoniu per vakara praleis 350lt ir su maistu ir alkoholiu tai jiems taip visiskai neapsimoka.sakiau kad mano saskaita tikrai bus didesne taciau ji visiskai to nesiklause. o kaip paklausiau koki bus patiekalai tai atsake kad visokiu po truputi sudeta atskiruose "bliuduose" ir kas ka nores tas valgys. ka daryti su maistu kurio mes nenoresime arba bus neskanus ji neatsake:)
taigi nusivyliau siuo restoranu jame net nepabuvus.... liudna

Šita tema iki šiol buvo skirta nuostabioms, įvairioms gyvenimo akimirkoms, o ne kniaukimui, kad neina susitarti su kažkokiu kvailu restoranu .

na labai atsiprasau kad savo klausimais uztersiau sia tema ,tiesiog nezinojau i kokia tema rasyti ir jau pirmoje savo zinuteje atsiprasiau kad gal truputi ne i tema
dar karta atsiprasau...

Naujas narys - parazitka.....
lyg ir taip jų mažai čia būtų...

Lygiai tą patį pagalvojau tyliai:).

Aš tai buvau daug kartų, mano vieni draugai dievina pilvo šokį, tai vis suorganizuoja, bet, sakau, gal jus norite Naujiems metams užsisakyti, tada aišku, kad keliamos sąlygos....

ne ne tikrai ne naujiems metams ir ne kaledoms.noreciau arba lapkricio 30 arba gruodzio 1,7,ar 8d....

J.Erlickas:
Pažvelkime į senąjį lietuvį. Tai yra toks žmogus, kuris yra išsaugojęs svarbiausias mūsų vertybes. Būtent tos vertybės ir trukdo jam gyventi ir vystytis. Aš pažįstu tokį žmogelį, kuris kai ką nors pavagia, tai skundžiasi – sako, man net sąžinė prabyla, negaliu miegoti. Jėzau, koks yra tas sąžinės balsas, sako, bemaž kaip dyzelio – būūūū. Aišku nepamiegosi!

Bet noriu pasakyti, kad senieji lietuviai dėl savo bėdų yra kalti patys, nes prasimano visokių nesąmonių. Štai sykį buvo: einu, žiūriu, toks senelis rėkia „grąžinkit man žemę! Priėjau, sakau, pakentėk, tėveli, metus kitus, Viešpats tave patį į žemę grąžins. Ogi sukeitus dėmenis vietomis, suma nesikeičia…

Dabar aš atsigręšiu į save. Mane patį domina, ar esu jau arti bajorų, ar dar arčiau runkelių? Jums atrodo, kad arčiau runkelių, sprendžiant iš juoko… Taip, man irgi taip atrodo.. Aš nemoku prisijungti prie Europos pinigų, dar blogiau – man yra sunku net prie „internieto” prisijungti. .. Bet lieka viltis – prabėgs kokie dešimt metų, vaikai mane prie internato prijungs.. Kaip sakoma, tas pats virtualus pasaulis, tik kitoje dievo rankoje.

O yra tokių gudruolių, kurie net prie kosmoso prisijungia. Aš tai bijočiau – dar nutrenks… Nieko nepadarysi, sakoma – durnių ir bažnyčioje muša. Dažnai ten užeinu pasitikrinti. Pastebėjau tokį įdomų dalyką – mūsų pirmieji asmenys visados į bažnyčią ateina su apsauga…

O kas gi lieka, kuris nemoka prie niekur prisijungti? Tokiam lieka supratimas – kvailys puošia Lietuvą ir viltis, gal galų gale tikrai nutekės visi protai į vakarus, viskas čia man liks.

Neatsitiktinai čia buvo apie kryžkelę, nes prieš keletą metų parašęs „Prisiminimus” (taip vadinosi knyga), tikrai pasijutau esąs kryžkelėje. Kas po prisiminimų gali būti toliau? Pagalvojau, gal išvis gana rašinėti, metas pradėti dirbti? Pagalvojau, kad aš norėčiau būti gaisrininku. Nežinau, ar šiemet pasigirdo tas šaukinys „Įžiebk Kalėdų žvaigždę”. Iškart pagalvojau – o ką padegti? Nes gaisras taiga šiaip sau savaime nekyla. Čia tik naivuoliui atrodo, kad gaisro priežastis – neatsargiai numesta nuorūka. Štai sudegė komisaras. Argi jis nuo nuorūkos sudegė? Ne.

Gaisro priežasčių reikia ieškoti žmogaus biografijos ir karjeros vingiuose. Ar daug pažįstate sudegusių pedagogų, bibliotekininkų? Nėra tokių.. O va, tiek yra sudegusių policininkų, verslininkų, muitininkų, kitokių valdininkų… Aišku, ne tiek, kiek mums norėtųsi, todėl, jeigu aš būčiau gaisrininkas, Naujųjų metų naktį visus padegčiau. Koks būtų, kaip Valdas sako „fajerverkas”.

Buvo apie nelaimes, o dabar – apie laimes. Tik visi tą dalyką įsivaizduoja skirtingai ir neteisingai kartais. Štai būna girdėti, koks tipas pareiškia – širdį atidaviau žmonėms. Mulki tu, pinigus atiduok! Beširdžių pas mus ir taip yra. <…> Aš manau, laimė yra daryti gera artimui. Aš tai darau taip – įkišu galvą į maišą miltų ir pripučiu. Artimieji klaidžioja rūke, aš imu juos už rankų ir išvedu pro duris. Galite išbandyti šį metodą, vadinasi – Pasidaryk pats.

Pagaliau šis tas į temą!

Vos kvapą atgavau ir juoko

<< Atgal

Juozas Erlickas

Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai iš knygos „KODĖL?“

O lietus vis lijo...
Tas gyvenimas toks...
Pamokanti istorija
Istorija apie Joną...
I. Turi tas alus stiprumo
II. Paprasčiausias dalykas
Saulė leidžiasi
Liūdesys
Oi žiba žiba
Sentimentalus
Ar surasi mane?
Norėjimas Tave matau
Štrichas autobiografijai
Tada buvo vakaras
Kaip šitaip galima?!
Mokykliniai paveikslėliai
Vasara
Margi drugeliai
Dedikacija Petrui Garnevičiui
Kaip aš mečiau rūkyti
Į kūrybos kelią...
Mano rytmečiai I
Mano rytmečiai II Eilėraštis šeštą valandą
I. Dienų tas keistas neramumas
II. Pamokymai brolio...
Sutemų sodai
Mėlynųjų rugiagėlių laukas
Serenada
Rudens motyvas
Suprask
Praradimai
Aš sapnavau
Atsisveikinimas
Kaip aš kuriu

Į viršų

O lietus vis lijo...

Dabar apie tai daug kas kalba, pasklido visokiausi gandai, tas sako – taip, anas – anaip, trečias – vėl trečiaip, o iš tikrųjų nieko panašaus nebuvo, ir visa tai, ką kalba žmonės – paprasčiausi plepalai, nes viskas vyko visai kitaip. Kaip šiandien atsimenu. Buvo tada lietinga rudens popietė. Jis ramiai priėjo prie manęs ir, plačiai šypsodamasis, paklausė:
– Nori į snukį?
– Nenoriu, – atsakiau, ir jisai sumišo.
– Kaip tai nenori? – paklausė išraudęs. Aš irgi paraudau.
– Tai kad labai lyja, – sumišęs pratariau.
Tada jis dar labiau paraudo. Aš irgi pasijutau labai nepatogiai. Jis nervingai vartė rankose plytą, o pro jo šlapią megztinį aš mačiau raumeningą krūtinę ir tvirtus rankų raumenis. Man jo pagailo.
– Gal duokit, – sumurmėjau, – tiek jau to.
Jis vėl paraudo, tarytum krauju apsipylė, akyse pasirodė ašaros.
– Ne, – sunkiai ištarė drebančiu balsu, – iš tikrųjų labai lyja.
Dabar aš troškau tik vieno: kad prasiskirtų žemė ir aš prasmegčiau kiaurai.
– Atsiprašau, – sušnibždėjau taip tyliai, kad vos išgirdau savo balsą, – atsiprašau, – pakartojau, – dovanokit, atleiskit...
Jo tvirtos, įdiržusios rankos nervingai per laužė plytą, ir du rausvi gabalai nusirito ant šlapio asfalto. Jis lėtai apsisuko ir, nuleidęs galvą, sunkiais žingsniais nuėjo gatve tolyn.
– Sustokit, palaukit, – norėjau sušukti aš, bet vos įstengiau pakrutinti sukepusias lūpas. Aš stovėjau ir žiūrėjau jam įkandin, ir mano skruostais lėtai ritosi sūrios ašaros.
O lietus vis lijo...
Tai štai kaip viskas buvo. O dabar visi apie tai tiek daug kalba ir pripasakoja tokių nesąmonių, kad gėda ir klausytis.

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Tas gyvenimas toks...

Sapnuoju aš pavasario rytą kolūkiniame kaime. Einu palei plaukiantį žiemkenčių lauką, aplinkui žydi gėlės, dūzgia bitės, virš galvos vyturėlis virva. Ir taip smagu man eiti, taip smagu, kad verkiu iš laimės ir daineles dainuoju. Bet staiga matau – bėga prie manęs kažkoks žmogus ir rėkia:
– Ei! Sustok, palauk!
Aš sustojau, palaukiau. Jis pribėga, mandagiai pasisveikina ir sako:
– Kur eini, metam po rublį.
– Bet juk aš tamstos visai nepažįstu, – sakau, – be to, aš sapnuoju.
– Kas čia tokio, – sako, – metam ir tiek.
– Bet juk aš sapnuoju, – bandau įtikinti jį, – aš negaliu mesti po rublį*, nes aš sapnuoju, supranti. Sapnuoju. Iš tikrųjų čia nėra manęs. Tai tik sapnas.
– Kaip tai nėra, – sako jis, – apsičiupinėk.
Aš apsičiupinėju. Pasirodo, iš tikrųjų esu. Kas belieka daryti? Svetimam žmogui norisi iš gerosios pusės pasirodyti. Sumetam. Jis nulekia į parduotuvę ir parneša. Čia pat, po beržu, ir padarom. Tada jis ir sako man:
– Maunam pas...
– Nieko neišeis, – sakau, – aš juk sapnuoju.
– Tai kvailys, – stebisi jisai, – liaukis.
Aš lioviausi. Žmogus esu ryžtingas, lengvai pasiduodantis kitų Įtakai. Patraukėm pas mergas. Pakeliui sutinkam dar vieną. Su švarku. Pasirodo, jie pažįstami.
– Susipažink, – sako maniškis tam su švarku. – Čia mano draugas. Neblogas vyras. Tik nusišneka.
– Metam po rublį, – sako tas, kur su švarku, – tas gyvenimas toks...
Na, ką gi? Sumetam. Nusiperkam. Padarom, O toliau blogai. Sveikata mano tai silpna. Jaučiu, kad toliau nelabai.
– Vyrai, – sakau, – parveskit mane namo. Neliksiu skolingas.
– Kur gyveni? – klausia.
– Nežinau, – sakau, – aš juk sapnuoju.
Tada jie nusispjovė ir nuėjo, o mane paliko.
Vos tik jie nuėjo, žiūriu – atvažiuoja milicija**. Aš labai išsigandau ir pradėjau žnaibyti save. Ir vis tiek nepabudau. Paima jie mane ir veža.
– Kur, – klausiu, – vežat? Aš juk sapnuoju.
O jie – nieko. Nuveža mane į blaivyklą ir pastato po šaltu dušu. Estamos perdidos.***
Rytą pabundu, atmerkiu akis, dairaus ir ne suprantu, kur esąs. Aplinkui palmės, eukaliptai, riaumoja liūtai, šuoliuoja kengūros. Lyg ir Afrika, lyg Australija. Bet aš jau nebesistebiu. Pasaulis keistas ir sudėtingas. Ir mes niekad jo iki galo nesuprasim.

* Iš esmės, aš ne prieš tai...
** Šitą ir visus kitus nukrypimus nuo tikrovės, matyt, galima pateisinti tuom, kad aš sapnuoju.
*** Tai keiksmažodis. Atrodo, ispaniškas.

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Pamokanti istorija

Aš jį pamačiau tada, kai pasukau už kampo ir ėmiau kopti gatve aukštyn. Jis stovėjo ir žiūrėjo į mane, o aš nežinojau, ką daryti.
– Labas, – pasakiau, – šiandien gražus oras.
– Taip. Diena nebloga, – atsakė jisai.
– Turbūt ilgam dabar tokie geri orai? – paklausiau. – Ką? Nežinote?
– Turbūt ilgam, – pasakė jis, nepaliaudamas įdėmiai stebėti mane. Aš visiškai sumišau.
– Vakar oras koks buvo? – riktelėjau nervingai. – Neblogas?
– Nebuvo blogas, – atsakė jisai kiek sutrikęs ir pasileido bėgti.
„Et, kas bus – tas bus“, pasiryžau.
– Mes, atrodo, kažkur matėmės, – virptelėjusiu balsu paklausiau, kai pasivijęs stipriai sugriebiau jį už atlapų. Išmušė prakaitas.
– Kada? – sumurmėjo jis. – Argi?.. Nors... Ką gali žinoti, – pridūrė dirbtinai žvaliu balsu.
Mane staiga pagavo pyktis.
– Tai ko jūs norit iš manęs? – riktelėjau.
– Nieko, – neramiai apsidairęs pasakė jis. – Nieko, – pridūrė tyliai, užsimerkė ir garsiai suriko.
Tada aš neiškenčiau ir nuėjau. Gal kiek ir šiurkštokai pasielgiau, gal kiek ir pasikarščiavau – nesiteisinu, bet lai žino visi – kiekvienam chuliganui aš nepataikauju.

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Istorija apie Joną, kuris buvo iš visų mūsų jauniausias

– Taip, žinoma, aš viso labo tik silpna moteris, ir jūs galite neklausyti manęs, galite nekreipti į mane dėmesio, žinoma, aš nieko negaliu, aš esu viso labo tik silpna moteris...
Tada atsistojo Jonas, kuris iš visų mūsų buvo jauniausias, ir tarė:
– Vyrai! Aš nepakęsiu.
O ji kalbėjo toliau.
– Aš nežinau, kaip visa tai atsitiko, aš viso labo tik silpna moteris, ir jūs, žinoma, galite su manim bet ką padaryti, nes aš viso labo tik silpna moteris, bet aš prašau, aš reikalauju, pagaliau – to reikalauja elementarus žmogiškumas. Aš, žinoma, negaliu jums įsakyti, nes esu viso labo tik silpna moteris... bet aš manau, aš tikiu, kad jūs...
Tada vėl atsistojo Jonas, kuris iš visų mūsų buvo jauniausias, ir tarė:
– Vyrai! Aš nepakęsiu.
– Taip, žinoma, jūs galite iš manęs tyčiotis, galite kažinką daryti, nes aš viso labo tik silpna moteris, bet aš žinau, aš tikiu, kad jūs ne tokie, aš žinau, kad...
Tada vėl atsistojo Jonas, kuris iš visų mūsų buvo jauniausias, ir tarė:
– Vyrai! Aš nepakęsiu.
O Povilas, tas, kuris sėdėjo šalia manęs, pasakė:
– Suriškit jį ir įmeskit į rūsį.
Tada mes Joną, kuris buvo iš visų mūsų jauniausias, surišome ir įmetėme į rūsį, o Povilas, tas, kuris sėdėjo šalia manęs, tarė:
– Eisim, vyrai, pietauti.
Ir mes visi išsiskirstėme. O kai susirinkome po pietų, ištraukėme iš rūsio Joną, kuris buvo iš visų mūsų jauniausias, rūsį užvertėme žemėmis, o Povilas viską sulygino buldozeriu.
Spalio mėnesį čia jau žaliavo rugiai.

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Iš ciklo „Nikotinas ir alkoholis ypač kenksmingi jaunam organizmui“

I. Turi tas alus stiprumo

Iš pradžių gėrėm alų, paskui irgi alų, dar vėliau – alų. Apie trečią valandą supratau, kad laikas užbraukti juodą praeitį ir pradėti naują gyvenimą, nes pajutau, kad nebesuprantu, ar aš Juozas, ar aš Erlickas, ar aš jau tiesiog pati gamta.
– Vyrai, – sakau, – ką mes darom? Viešpatie! Vyrai! Ką mes darom?
O Povilas tarė:
– Pasigėrė vyras. Rodos, kiek čia tepadarėm, bet vis tiek.
– Turi tas alus stiprumo, – pridūrė Zigmas.
– Aha, – pasakė Petras.
– Vyrai, – tariau, – užuot girtuokliavę, galėtume ir negirtuokliaut, o jeigu jau girtuokliaujam, tai galėtume bent...
Povilas tarė:
– Pasigėrė vyras. Rodos, kiek čia tepadarėm, bet vis tiek...
– Turi tas alus stiprumo, – pridūrė Zigmas.
– Aha, – pasakė Petras.
– Vyrai, – tariau – šitaip negalima, ir mes tiesiog neturime teisės (teisines žinias į mases!). Ką mes darom, vyrai, neturėdami teisės, juk mus gali...
Povilas tarė:
– Pasigėrė vyras. Rodos, kiek čia tepadarėm, bet vis tiek...
– Turi tas alus stiprumo, – pridūrė Zigmas.
– Aha, – pasakė Petras.
O daugiau aš nieko ir neatsimenu.

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

II. Paprasčiausias dalykas

Aš abejojau.
– Tai kad vis dėlto, matot, vyrai... Na, aš tiesiog nežinau... Bet man rodos... Darbo metu kažkaip lyg ir...
Povilas, tas, kuris mėgdavo laisvalaikiu kalbėti aforizmais, tarė:
– Gyvenimas duotas tik vieną kartą, todėl jį reikia sąžiningai pragerti.
Zigmas, kuris po vidurdienio kalbėdavo bosu, sududeno:
– Du, du, du.
O Jonas, kuris iš viso buvo baisus tylenis, burbtelėjo:
– Burbt.
Aš vis dar abejojau.
– O moralinis tyrumas, meilė gamtai ir... O doroviniai idealai...
Povilas, tas, kuris mėgdavo laisvalaikiu kalbėti aforizmais, tarė:
– Jeigu mes neišgersim, kas nors kitas išgers. Toks gyvenimas.
Zigmas, kuris po vidurdienio kalbėdavo bosu, sududeno:
– Du, du, du.
O Jonas, kuris iš viso buvo baisus tylenis, burbtelėjo:
– Burbt.
– Ką gi, – pasakiau, – eisiu paimti.
Povilas, tas, kuris mėgdavo laisvalaikiu kalbėti aforizmais, tarė:
– Paimti – gerai, išgerti – dar geriau.
Zigmas, kuris po vidurdienio kalbėdavo bosu, sududeno:
– Du, du, du.
O Jonas, kuris iš viso buvo baisus tylenis, burbtelėjo:
– Burbt.
Tada aš nuėjau, paėmiau, parnešiau, ir visi kartu išgėrėm. Paprasčiausias dalykas. Argi vertėjo daryti problemą? Toli dar man vis dėlto iki tikro vyro.

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Saulė leidžiasi

Kai vieną šiltą rugsėjo pradžios vakarą, sėdėdami Helen Blinkevičienės namelių verandoj, mes gėrėm kakavą, aš staiga visas kažkaip susijaudinęs pasakiau:
– Žiūrėkite, saulė leidžiasi.
– Nu jo, – atsakė Jonas, – tikrai.
– Mėgstu tokius vakarus, – pradėjau, – o kartais tiesiog atrodo, kad...
– Viso gero, vaikinai, – pasakė Zosė Gargasaitė. – Einu namo.
Ir išėjo.
– Kodėl jinai šitaip, Jonai? – paklausiau.
– A, – tarė jisai, – sėskis.
– Aš be jos negaliu gyventi, – pasakiau. – Einu pasikarti. Kur čia pas jus daržinė?
– Jei negali, tai kitas dalykas, – tarė Jonas. – Tada žinoma – verčiau negyventi. Bet šituo reikalu geriau eitum į mišką, – patarė, – o tai žinai – buvo čia vienas toks...
– Štai kaip! – tariau žengdamas pro duris, – na, ką gi – gerai.
– Virvės ant suolo, – šūktelėjo pavymui Jonas. – Nepamiršk.
– Ačiū, – pasakiau, paėmiau nuo suolo virvę ir, persimetęs ją per petį, nuėjau miško link. Jonas žiūrėjo man įkandin ir, garsiai kūkčiodamas, mojavo abiem rankom.
Po trejų metų išėjau iš miško Varėnos rajone, ties Druskininkais. Ant Nemuno kranto pasistačiau mažą trobelę – nuo to laiko ten ir gyvenu.

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Helen Blinkevičienės rankraščių fragmentai

(Ankstyvoji lyrika – barokas)

Liūdesys

Tą vakarą tylų, ružavą,
Kai mes gėrėm verandoj kakavą,
Tu nuo stalo staiga pakilai,
Pakilai, palikai ir į tolį
Nubridai dobilienų atolais,
O po kojom tau klykė žiogai.

Ir kaip paukščiai, sparnais sumosavę,
Metai plauks... Jau kiti gers kakavą,
Horizonte dundės traukinys...
Tik nebus mano sielai ramybės –
Liūdesys iškerojo beribis
Tartum sodo krašte apynys.

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Oi žiba žiba

Žiba žiba aukso žiedas
Ant baltųjų runkelių,
Jonas sunkvežimiu rieda –
Veža pilną bunkerį.

Tvirtos rankos spaudžia vairą,
Koja spaudžia gazą,
Šitaip sandėlin važiuoja
Naujas ūkio MAZ'as.

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Sentimentalus

Einam paklausyt, kaip mykia drugiai,
Šlama žiogai,
Veria beržai,
Einam pažiūrėt, kokie dideli,
Vyžiai dideli lig pat brangaus –
Hei!

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Ar surasi mane?

Baigia žiburiai jau degti,
Taip tylu senam sode!
Tokią šiltą gražią naktį
Ar surasi tu mane?..
Sidabriniam lietui lyjant
Aš paklydau tarp lelijų...

Ateini tu per žolynus,
Ištiesi abi rankas
Ir paklausi apkabinęs –
Ar čia myli mane kas?
Atsakau aš tyliai tyliai –
Šičia tamstą labai myli.

Ir dvi širdys uždainuoja,
Dailiai skamba ta daina –
Kaip miškų versmė skaidrioji
Meilė laimė ir svaja...
Vėjas lempas užgesina,
Bet liepsnoja dvi krūtinės...

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Norėjimas

Noriu saulės karštos,
Noriu žemės visos,
Noriu žvaigždę ir žmogų sugretinti,
Noriu žvilgsnio Brangaus,
Noriu skrydžio svaigaus,
Amžinai neramaus per Gyvenimą!

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Tave matau

Tave aš kasdieną kabinoj matau,
Laukus sau linksmai kultivuojantį,
Kasdieną dainuoju aš tau, tiktai tau
Vieta širdies mano vakuojanti!..

Bet nežinai tu, šaunusis vaikine,
Kaip mano širdis tave šaukia,
Kada, pasislėpus prie kelio, karklyne,
Tavęs pravažiuojančio laukiu.

Mat noriu svajoti ir juoktis linksmai,
Ir laukti tavęs palei klėtį,
Priglusti, kai širdį užlieja jausmai,
Ir dviese reikšmingai tylėti.

Bet, kaip žinia, iš šakų susipynusių
Žiedlapius vėjas išskynė.
Vėl aš esu tik sala dar nežinoma
Kažkuriame vandenyne...

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Štrichas autobiografijai

Tik jūs neklausinėkit, kaip visa tai prasidėjo. Aš ir pats to nesuprantu. Tik žinau, kad buvo tada rytas arba vakaras, nes lijo lietus, todėl negalėjo būti nei diena, nei naktis. Aš atėjau pas jį į namus, tik neprisimenu, kokiu reikalu. Tiesa, nesu visai tikras, kad jo paklausiau, ar jis jau gali grąžinti man tą daiktą, kurį buvo užpernai pasiskolinęs. Ką jis buvo iš manęs pasiskolinęs – neatsimenu. Tačiau ne tai svarbu. Jis iš pradžių lindo bučiuotis, o paskui išvadino mane visokiais bjauriais žodžiais. Aš jam liepiau nusiraminti ir pasakiau: „Jei neprisimeni, ką iš tavęs pasiskolinau, tai iš kur žinai, kad pasiskolinau?“ Tada kažkuris iš mūsų pasakė, kad padorūs žmonės tokių kvailų klausimų neužduoda. Ir neprisimenu, kuris kurį pirmas pavadinom mulkiu. Tai, žinoma, nesvarbu, bet susikibom nejuokais. Iš pradžių aš jam įspyriau, paskui jis man. Po to kurį laiką tampėme vienas kitą už ausų ir daužėm galvas į sieną. Grūmėmės tylėdami. Bet po kiek laiko kažkuris iš mūsų pasakė: „Asilas.“ Po šito žodžio mes neišlaikėme ir atsinešėme iš kamaros kirvį. Kadangi kirvis buvo tik vienas, o mes dviese – tai kapojome vienas kitą paeiliui. Galų gale man atsibodo ir aš užmigau, todėl neatsimenu, kuris kurį užmušėme. Pagaliau, juk ne tai svarbu. Tačiau aš esu padorus žmogus ir, jeigu jau ką pasiskolinu, tai visada ir grąžinu. Toks jau aš – tiesmukiškas.

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Tada buvo vakaras

(Šitą istoriją papasakojo vienas mano pažįstamas. Pavardės prašė neskelbti)

Tada buvo vakaras. Mama ruošė vakarienę, ir pasirodė, kad namuose nėra duonos. Ji man padavė rublį ir liepė nueiti į parduotuvę. Taip aš atsidūriau gatvėje...
Iš karto man dingtelėjo mintis: „O kurgi bloga kompanija!?“ A, štai ir jinai. Vienas iš blogos kompanijos priėjo prie manęs ir paklausė:
– Nori įsilieti į mūsų eiles?
– Noriu, – atsakiau.
– Gerai, – tarė jis. – Traukiam plėšti kino teatro kasų.
Ir mes visi nuėjom. Pakeliui dar apiplėšėm keletą vienišų praeivių. Aš pasižymėjau ir buvau išrinktas gaujos vadu. Po kiek laiko pasiekėm kino teatrą. Bet mūsų atvykimas nieko nenustebino, todėl nutarėm užsimaskuoti kino žiūrovais. Užsimaskavome. Iki seanso pradžios dar buvo gražaus laiko. „Ar ne metas pradėti piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais“, – pagalvojau, ir mano kojos nejučiom pasuko bufeto link.
– Moterie, nešk čionai spiritinius patiekalus, – tariau bufetininkei, ir ji tuoj pat ištiesė man dvi taureles grogo. Išgėriau vieną – nieko, išgėriau antrą – nieko. Bet po kiek laiko pajuntu kūne jaukią šilumą ir mano akys pradeda lakstyti po moteris. ,,Ar ne metas pradėti ištvirkauti?“ – tariau aš sau, ir, vos tik spėjau taip pagalvoti, prie mano staliuko atsisėdo mergina.
– Aš tave myliu, – pasakiau.
– Ak, – tarė ji.
– Vos tik pamačiau tave, iš karto ir supratau; taip, čia ji. Ta tikroji ir vienintelė, – kalbėjau.
– Ak, – tarė ji. – Aš tokia laiminga.
– Dėl tavęs galėčiau nusileisti į šachtą ir per vieną naktį iškirsti penkis šimtus tonų anglies arba per dieną primelžti iš karvės dvylika tūkstančių litrų pieno, – pasakiau.
O tuo metu įbėgo į bufetą vienas iš blogos kompanijos ir sušuko:
– Greičiau, greičiau – pradedam operaciją.
Po tų žodžių mergina apalpo, o aš giliai susimąsčiau: ,,Ką man dabar daryti? Aš pamilau šitą puikią merginą ir pakilau naujam gyvenimui Mes susituoktume, apsigyventume jaukiam namely ant upės kranto. Dienomis aš dirbčiau gamykloje, prie staklių, vakarais gročiau dūdų orkestre ir lankyčiau dramos ratelį, o šeštadieniais mes abu eitume į simfoninės muzikos koncertus. Tačiau kaip man nubraukti juodą praeitį ir įžengti į šviesų rytojų?“ Aš galvojau karštligiškai, bet nieko negalėjau sugalvoti. Todėl nuėjau į parduotuvę, nusipirkau kepalą duonos ir parnešiau namo.
– Kur taip ilgai buvai? – paklausė mama.
– Et, – numojau ranka aš ir, nuėjęs į svetainę, įsijungiau televizorių. Rodė futbolą.

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Kaip šitaip galima?!

...ir tada aš jam tariau: ,,atsiprašau*, ar jūs negalėtumėt man paskolinti kirvį?“ – ,,Aš ne suprantu**, apie ką jūs kalbat“, – pasipiktino jis, – „aš neturiu jokio kirvio, o jeigu ir turėčiau, tai nesinešiočiau jo mieste su savimi; ko jums, tiesą sakant, reikia? Ar visai jau iš proto išėjot?“ – ir nuėjo sau. Taip aš pirmą kartą susidūriau su žmonių abejingumu. Na, gerai, – tarkim, kad jis nemelavo ir kirvio su savimi tikrai neturėjo***, tarkim – visa tai tiesa, bet vieno dalyko tada aš vis tiek nesuprantu: kodėl jis nesinešiotų kirvio, jeigu turėtų? Kodėl? Kaip gali žmogus būti toks abejingas kitiems, kaip gali būti toks žiaurus ir negailestingas beširdis? Žinoma, aš suprantu – nesu jau toks kvailas, kad nesuprasčiau – jis nežinojo, kad būtent šiandien susitiks mane, bet juk miestas didžiulis ir ne man vienam gali prireikti kirvio. Kaip jis gali tuščiom rankom į gatvę išeiti? Kas per žmonės?!
Baisu pagalvoti. Norisi tiesiog visai nebegalvoti – o tai jau visų nelaimių pradžia.
Ir tai tik vienas menkas epizodas. O kiek panašių atvejų pas mus dar nenušviesta, kiek dar pasitaiko? Ne, ne, man nėra ko slėpti – tūkstančiai. Ir būtent todėl kovoti prieš tai, tarti griežtą „ne!“ – kiekvieno iš mūsų šventa pareiga.

* Toks jau aš – kultūringas, atseit.
** Jis, mat, nesupranta!
*** Kaip tai neturėjo, jeigu aš pats puikiausiai mačiau, kaip iš kišenės kotas kyšojo? Kam čia ir kalbėti nesąmones...

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Mokykliniai paveikslėliai

Iš rašomos atsiminimų knygos „Kai aš mažas buvau“

Marytės palaukiau prie vartelių.
– Duok, Maryte, portfelį. Aš panešiu, – pasakiau truputį paraudęs.
– Še, nešk, jei nori, – tarė ji paprastai.
Aš nešiau jos portfelį vienoj rankoj, savo – kitoj. Ir man buvo labai gera nešti du portfelius. Marytė straksėjo šalia ir niūniavo visokias daineles. Aš panorau padaryti jai ką nors labai gero.
– Maryte, nori, aš tau ledų nupirksiu, – tariau.
– Nupirk, – pasakė ji, ir aš nupirkau. Ji valgė ledus, ir man buvo gera, kad ji valgo ledus, kuriuos aš nupirkau. Tada ir pasiryžau.
– Maryte, – pasakiau. – Tu su Vytuku tai nedraugauk. Tu draugauk su manim. O Vytukas yra blogas. Ir mano mama taip sako. O tu šiandien, per paišybos pamoką, visą laiką tik su juo kalbėjai. Dėl to man buvo labai sunku. Aš myliu tave.
– Bet Vytukas turi daug žaislų, – susimąsčiusi tarė Marytė. – Ir jis taip gerai žaidžia kvadratą...
– Na ir kas, kad jis žaidžia kvadratą, – paniekinamai tariau. – Aš lankau krepšinio sekciją.
– Gerai, aš dabar draugausiu tik su tavim, – pagalvojusi pasakė Marytė, o aš labai apsidžiaugiau ir, grįžęs namo, niekieno neliepiamas išploviau grindis. O mama, tai pamačiusi, susijaudino ir išgėrė valerijono lašų.


***
Geriausias mano draugas yra Jonukas. Ir visiems aš sakau, kad geriausias mano draugas yra Jonukas. Ir tada, kai reikėjo parašyti rašinėlį apie geriausią draugą, aš rašiau apie Jonuką, nes jis tikrai yra geriausias mano draugas. Ta draugystė prasidėjo šeštoje klasėje. Buvo tada geografijos pamoka. O Mildutė atrodė taip gražiai. Kasytės tartum voverės uodegėlės. Voverę tai man tėvelis užpernai miške parodė. Ji labai man patiko. Ir Mildutė man labai patinka. Jos kasytėse tokie balti kaspinėliai. Aš jai parašiau ir pasiunčiau laiškelį. Tame laiškelyje rašiau: ,,Labas, Mildute. Tu man labai patinki. Aš noriu su tavim draugauti. Tai ir tu, Mildute, norėk su manim draugauti. Laukiu atsakymo. Iš paskutinio suolo – Mildutei.“
Pamokai baigiantis gavau atsakymą. „Labas. Aš irgi norėčiau draugauti. Tiktai nežinau, ar leis auklėtoja. Bet šiandien pat aš paprašysiu. Man atrodo – turėtų leisti. Mildutė – Berniukui iš paskutinio suolo.“
Tada aš labai nusiminiau, nes trimestre turėjau šešis trejetus, o vakar gavau dvejetą iš aritmetikos ir žinojau, kad auklėtoja neleis man su Mildute draugauti. O paskutiniame suole su manimi sėdėjo Jonukas. Aš jam parodžiau laiškelį ir paklausiau, ar jis negalėtų padraugauti su Mildute, kol aš ištaisysiu trejetus. Jonukas iš karto sutiko ir davė man atsikąsti obuolio. Ir taip mes tapom draugais, nes trejetų aš neištaisiau, o Mildutės tėvai neturėjo sodo, ir ji niekada neatsinešdavo obuolių.

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Helen Blinkevičienės rankraščių fragmentai

(Vadinamasis Viekšnių-Mytyščių periodas)

Vasara

(Pagal L. I. graviūrą „Kaip gražu miške“)

Man vasarą miške patinka –
Tiek daug visokių kirmėlių!
Ilgų gyvačių čia nestinga,
Anei gražuolių siurbėlių.

Štai lūšies viduriai išvirtę,
Ten raitosi riebus žaltys,
Ir klaidžioja tarytum girtas
Medžioklio sužeistas lokys.

Jei jam pakliūsi, drauge mielas,
Tave jis dailiai sudraskys,
Ir pagiedos už tavo sielą
Lakštingala Galvažudys.

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Margi drugeliai

Margi drugeliai sukas tarp gėlių –
Ir aš norėčiau būti drugeliu!
O tolumon pro šalį einant vasarai
Aš mėlynais žiedais papuoščiau kasą jai.

Bet numinti keliai į šilo tolumas,
Ir debesėliai šilkasparniai tolinas,
Svajonės gražios nuplaukė pavėjui –
Kur ta šalis, kurion patekt norėjau?..

Ir kaip saulėlydžiai užgęsta vakaruos,
Taip mūsų žygiai gęsta visados...
Norėčiau būt bite verčiau žiedelyje,
Arba akmenėliu šaltam upelyje, –

Bet jau upeliai baltus žiedus neša,
Riedės per žiedus šaltos šaltos rasos,
Ir mus gyvenimas nuneš kaip juos,
Ir mums kaip rasos – ašaros veiduos...

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Dedikacija Petrui Garnevičiui

Mano dienos jaunosios
Debesėliais suposi,
Nežinojo skausmo jos,
Žaidė šypsnis lūpose.

Kai per dangų plaukdavo
Debesys kaip gulbės,
Aš kažin ko laukdavau,
Vaikiškai apstulbus.

O dabar jau viskas,
Nieko nebelaukiu,
Sutrypti narcizai
Vysta po pat langu.

O širdy tik nerimas,
O širdy tik sielvartas,
Kurgi mano mylimas,
Kurgi mano Petras?

O čigonės būrė man,
Kad išnyks tas nerimas,
Kad išplauks jis burėmis
Vasarą į Nemuną.

Bet negrįžo Petras,
Tik praėjo vasara...
O per širdį – sielvartas,
O per veidą – ašaros...

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Kaip aš mečiau rūkyti

Atsitiko tai užpernai, gruodžio keturioliktą dieną, anksti iš ryto. Aš ėjau į parduotuvę ir gatvėj sutikau savo draugą Joną.
– Labas rytas, – pasisveikinau.
– Labas, – atsakė jis.
– Kur tu, Jonai, eini? – paklausiau.
– Į parduotuvę. O tu kur?
– Ir aš į parduotuvę, – atsakiau. – Einam kartu.
Mes užėjom į parduotuvę. Aš nusipirkau dažų. Jonas – sviesto ir laikrodį Kai išėjom paklausiau:
– Kur tu dėsi, Jonai, sviestą ir laikrodį, kad nusipirkai?
– Sviestą valgysiu, – atsakė Jonas. – O laikrodis šiaip reikalingas ūkyje. O tu kur dėsi dažus?
– Duris dažysiu, – pasakiau.
– Aha... – tarė Jonas, – vadinasi, taip... chm... Ką gi... O kur tu dabar eisi?
– Namo. O tu?
Ir aš namo, tarė Jonas. – Lik sveikas.
Viso gero, atsakiau ir nuėjau. Lynojo.
Štai ir viskas. Po to įvykio aš ir mečiau rūkyti. Tiesiog ranka nebekyla.

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Į kūrybos kelią. Prano Blinkevičiaus lyrika

Prano Blinkevičiaus kūrybą geriausia yra apžvelgti nuo aukšto Šaltūnų šlaito tyliaisiais vasaros šventadienių vakarais. Tada gražiausiai atsiveria akiai šios kūrybos kalneliai ir ypač lomelės, kurių yra iš tikro gausu ir kurios bendroje mūsų lyrikos panoramoje išsiskiria savo, pasakyčiau, antikiniu grožiu... Čia gali išvysti ir paprastą lietuvį artoją, besėdintį prie savo namų slenksčio ir geriantį skaistų natūralų vyną iš briaunuotų taurelių, ir jauną literatą, besisukantį Šaltūnų miesto aukštojoje visuomenėje, ir dar daugybę kitų, ne mažiau įdomių ir reikalingų dalykų, tame tarpe ir patį autorių, svajingai rymantį Centriniame pašte ir laukiantį perlaidos iš Redakcijos. Bet svarbiausia tai, kad į šio poeto vyriškai santūrų ir jaukų lyrinį pasaulį įeini kaip į kažką seniai pažįstama ir sava, kur, perfrazuojant paties Prano Blinkevičiaus žodžius, ,,dienos tokios keistos ir neramins“... Bet, kaip sakė vienas, – ,,imkit mane ir skaitykit...“

Su pagarba – Helen Blinkevičienė.

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Iš Prano Blinkevičiaus sąsiuvinių

Mano rytmečiai I

Ką tik nulijo lietutis šiltas,
Einu aš gatve, lietpalčiu apsivilkęs,
Žmonės aplinkui, šypsodamies jaukiai,
Įstaigon, įmonėn, fabrikan traukia.

Man irgi noris su jais taip žingsniuoti,
Dainą užtraukti, kumštelt, kvatoti:
Šit aš praeiviui numušu skrybėlę,
Jis įkandin man kažką linksmai rikteli.

Suima ūpas toks geras, jog tuoj aš
Vienam trinkt per galvą, kitam gi –
kyšt koją,
Senutė džiugiai sau ant grindinio šlepteli,
Net apelsinai pabyra iš krepšio.

Ak! Gera just šį jaunatvišką įkarštį!
Rods, taip ir stotum prie staklių žvalus!
Arba, sakysim, kabinoj vikšrinio
Spaudytum rankenas bei pedalus!

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Mano rytmečiai II

Susidūriau, kaip ne kartą,
Su Petru prie cecho vartų –
Ir galvojom, ką daryti,
Kad nereiktų krauti plytų.

Dviese nieko nenutarę,
Susimušę, susibarę,
Nenusprendę, ką daryti,
Išsitraukėme „Kastytį“.

Tik staiga ateina trečias
Ir pasako: ,,Vyrai, ką čia,
Sėdit, tylite abu,
Gal jau imsimės darbų?“

Po tokių kalbų prasmingų
Mes supratome, ko stinga:
Metėm vyrai visi trys –
Stojos pilnas butelys.

– – –
Vėl vartoju linksmas aš
C2H5OH.

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Eilėraštis šeštą valandą

Vedėjui P. Garnevičiui

Lygiai šeštą, arba prieš šešias,
Susimąstę, išdidūs ir orūs
Mes išeinam į pilkas gatves
Lyg iš glėbio brangios – iš kontorų.

Mes išeinam, kaip eina poetai
Vakarais iš kavinių, o gal –
Kaip nugriaudėja rūsčiai klozetai,
Kai virvutę patrauki atgal.

Ir iškyla trumpam atminimuos
Vėl vedėjo sugriaudžiantis bosas,
Stalas, antspaudas ir rašalinė,
Sekretorės pikantiška poza...

Ir panūstam grįžt, ryto nelaukę,
Sėst už stalo – ir kibti į popierius,
Taip kaip tūlas išgėręs į plaukus
Kad įkimba savajai moteriai...

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Eiliuoti priedai prie ciklo
„Nikotinas ir alkoholis ypač kenksmingi jaunam organizmui“

I. Dienų tas keistas neramumas

Tos dienos tokios keistos ir neramios,
Kada esi padaręs šimtą gramų,
O jei dar antrą šimtą padarai –
Nutrūkę grįžta vėl vaikystės aitvarai...

Ak, būna žemėj kartais švelniai keista –
Štai Petras duoda rublį ir nukaista,
Štai Bronka rita bonką naujo skysčio,
Ir nebeaišku – kur Viekšniai, o kur –
Mytyščiai.

Bet ką čia slėpti – darom kartais gramą,
Štai atsisėdame teatro bufete prieš dramą,
Padarom gramą kitą – butelys,
Žiū, jau ant stalo tuščias begulįs.

Jis guli, kaip greta užsnūdęs draugas,
Mes kurį laiką sėdime nejaukūs,
Paskui kai kas lėtai nuo stalo kelias,
O kai kas pabando ir nuvirsta...

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

II. Pamokymai brolio, važiuojant vežėčiomis vėlų 1962 metų vakarą pro Šaltūnus

Tykios dienos rudeninės,
Krinta kriaušės paskutinės...
– Pasakyki, mielas broli,
Kas yra tas alkoholis?

Daug aš apie jį girdėjau,
Straipsnį laikrašty regėjau,
Rašo – jis žlugdąs moralę
Ir žmogaus kūrybos galią...

Susimąstė brolis mano,
Vėjas plaukus jam kedena,
Ir pro vakarinę tylą
Žodžiais šitokiais prabilo:

– Kas tas alkoholis, vaike,
Tau geriau žinot nereikia –
Tai yra toks piktas skystis,
Prie kurio verčiau nelįsti.

– Tai kodėl tą skystį varo,
Jei jisai tiek blogio daro,
Ir kodėl jį geria žmonės,
Jeigu jis toks nemalonus?

Brolis cigaretę rūko:
– Čia, vaikeli, toks jau triukas
Kol tu jo nesi vartojęs,
Aš paaiškint nevalioju.
O kai kartą pavartosi –
Apie tai kalbėt nustosi.

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Sutemų sodai

Tyliai girgžda kaimo svirtys,
Tolumoj tik šunys loja,
Aš einu, žvalus ir tvirtas –
Mano širdį Ji vilioja.

Sutemoj paskendę sodai
Obuoliais nubarsto taką,
Ūžia vėjas; ir atrodo,
Kad Jinai kažką man sako

Ar sakys dar – apkabinus –
Apie savo meilę gražią, –
Ir įkris žvaigždė Aušrinė
Į pavasario miražą...

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Mėlynųjų rugiagėlių laukas

Helen Blinkevičienei

Lyja lietūs ant lauko ražienų,
Sudraskyti voratinkliai trapūs.
Ko tu raudi taip gailiai, Helen,
Vėjui plėšiant pageltusį lapą?..

Nesakai... Užmiegi ir sapnuoji
Mėlynųjų rugiagėlių lauką,
Krinta šaltosios rasos ant kojų,
O pabudus – nėra ką pašaukti...

O aš vėlei tyliu, nes dabar jau
Nieko žodžiai padėti negali...
Vėl einu... Nežinau, ar tolyn, ar
Gal artyn, bet kažin kur – pro šalį.

Vėl žiūriu į ražienas išmirkusias,
Tartum pro aprasojusį stiklą...
Aš mačiau tave vieną akimirksnį
Ir žinau, jog daugiau nesutiksiu.

Užrakinti jau vartai į praeitį,
Surūdijusios spynos begirgžda...
Ir nežinome, kur benueiti
Per išbalusį rudenio žvirgždą...

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Serenada

Nuo medžių lapai šiandien krito,
Lietus praėjo trotuarais.
Kodėl, žavioji sinjorita,
Man pasakei „au revoir“?

Dabar tu tolimam Sorente,
Kur jis – to mūsuos nieks nežino...
Aš sėdžiu vienas tarp serbentų
Ir ilgesys mane kankina...

O lapai šnara nukritę –
Ji myli kitą...

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Į viršų

Rudens motyvas

Jau žydi po langais jurginai,
O ant žiedų – rytais šalna...
Ir vėsūs vėjai rudeniniai
Išlydi vieškelin mane.

Tylus, gelsvėjantis peizažas.
Ir mano profilis – ramus.
Ak, argi į jausmų garažą
Kas nors šiais bėgiais ves ir mus?

Tai kas, kad verkia man širdis,
Noktiurną graudų prisiminus?
Dar dunda žalias traukinys
Toli toli atsiminimuos.

Tačiau lange nuplauna veidą
Pavargęs rudenio lietus...
Kur tu eini, rudens keleivi,
Pro savo mėlynus namus?..

Erlickas, Juozas. Kodėl?: Humoreskos ir humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979

Pabloodai su tokio ilgumo žinute.

O žinutę galima būtų pavadinti "Į viršų"