DKate rašė: Tokia mano patirtis. Nesu nei didelė bažnyčios gerbėja, net nesu pastovi lankytoja.
Na negaliu pasakyti, kad nesu gerbėja, man Bažnyčioje būna gera. Nesu pastovi lankytoja, bet kadangi mano minėtas kunigas Bažnyčioje netoli manęs laiko sekmadienines mišias, tai užsukam su dukra.
Nežinau, tikrai taip gerai nepažįstu kunigų, kad galėčiau spręsti apie baigusius , kurie iš pašaukimo, kurie ne. Bet, manau, šiais laikais pasirinkti tokią "profesiją" jau reikia būti kitokiam. Ir kaip tik jaunais aš labiausiai ir pasitikiu, nes esu susidūrusi su tikrais fainuoliais, ko negaliu pasakyti apie kai kuriuos patriarchus, ypač reakcingas man kauniškis. O štai vyskupas J.Tunaitis buvo mano tėtės jaunystės draugas, jie vis pabendraudavo. Atsimenu, kai tėvai persikėlę į Vilnių pasikvietė jį į svečius, man kažkaip buvo labai keistas jausmas, kad va toks žmogus ateis. Kaip tik važiavau su mašina netoli tėvų namų, žiūriu, toks paprastas diedukas su berete sutrikęs blaškosi, adreso neranda (na painu pas juos). Toks jis man pasirodė fainas, toks paprastas, toks žmogiškas, su savo ligom, bėdom, džiaugsmais. Nežinau.
O pvz. Vilniuje Bernardinų bažnyčioje per mišias būna labai daug jaunimo, čia pas visus tuos brolius pranciškonus.
Manau, kad tokioje institucijoje kaip Bažnyčia tikrai daug reiškia būtent asmenybės.