Soffy rašė:
Ir gerai, kad nors vienam vaikiukui pakol kas gerai. Kiek daug nelaimingų vaikų, tas taip blogai, nelaimingas vaikas ir užaugęs retai būna laimingas:(.
Va, būtent ta linkme ir norėjau pasikalbėti.
Kažkaip, dabar, kol vaikas dar tokio amžiaus, kai viskas lyg ir rožėmis klota, nejaučia, kad jis pakabintas tarp žemės ir dangaus.
Ir tik suaugęs žmogus mato realų vaizdą.
O vaizdas labai nekoks.
Vėl gi - sprendimas vaiką atiduoti valdiškai įstaigai ne visada būna pats tinkamiausias.
Ir kai matai, kad vaikas, bes savo gerumo, turi dar daugiau ydų, ir žinai, kad tos ydos kai kurioje aplinkoje linkusios progresuoti, galvoji - kas bus toliau?
Kas laukia tokio žmogaus?
Atstumtasis.
Matau, kaip tokie vaikai kovoja už savo būvį. Su kokiu įniršiu...
Kiek juose pykčio...
O kai kalbiesi su juo vienu - nors prie žaizdos dėk. Jam, kaip kačiukui, reikia švelnumo. O kur jį rasti?
Visi tik ir stengiasi tokį vaiką nuo savęs pastumti.
Bet pastebėjau ir kitą dėsningumą: jei tik padedi tokiam vaikui materialiai, randasi lyg ir prievolė tai daryti.
Jau kiek kartų šitaip nusvilau. Oi.
Važiuoja klasė į ekskursiją - toks vaikas paliekamas.
Jei laiku pastebi, apmoki, paima.
Kitą kartą toks vaikas jau nebyliai reikalauja tokios pagalbos.
O trečią kartą jau pasako :)
Čia galima kalbėti ir kalbėti.
Labai skaudi tema.