Skaitau komentarus apie būstą ir staiga suprantu labai aiškiai kad tikrai nežinau ko noriu.
Kaip viskas buvo paprasta gilioje jaunystėje... Žinojau kad noriu buto, noriu gyventi "kaip visi"...
Praėjo dvidešimt keli meteliai , ir nebežinau ko noriu. O gal ir žinau. Bet kai įvertini situaciją blaiviai, tai tas žinojimas išnyksta.... Įvertini finansiškai ir fiziškai, ir atsistoja toks didelis "stop"prieš akis. Vis buvo stimulas "dėl vaikų", kad tik vaikams.... O vaikas vieną gražią dieną tau pareiškia "mama, tikiuosi aš visą gyvenimą negyvensiu su tavim".... Turi galvoti iš naujo. Ir nė velnio nesigalvoja. Man tikrai per akis būtų to mažo kišeninio balkoniuko.....
Jei Elvusia steigtų gyvūnų prieglaudą ir senelių namus, laimėjusi milijoną, tai aš steigčiau vaikų namus. Tokią didelę, didelę šeimyną.... Kaip tame filme "Be namų negerai".
Su dideliu sodu ir daržu... Su oranžerija.... Su gyvūnais....
Gavau dovanų Tele loto bilietą ... Bet, vargu ar jis gali būti laimingas....
Ir dar... Pasiilgau filmo "Karo lauko ligoninė".