Visos dienos
Visos dienos vysta šaknimis į viršų
ir save kasdien palaidojam šiek tiek.
Neprašytas vakaras vėl pasipiršo -
pasiimk nuo pievų, paukščiais atsiriek
žalią šilą, svaigulio kvapais susiūtą.
Atgaivink plaštakes - tavo lig vienai.
Visos tavo rasos: susirink - jos liūtys,
nes gal nebeverksi, niekad nežinai,
ar iš ašarų susisuka lakštutės gūžtą,
ar giliai po Nemunu dar dūzgia aviliai.
Brenda sutemos ir horizontas dūžta,
o šukes susirenki savy giliai,
kur šukuotos bitės kapsto tavo medų,
kur koriai ant stuburo jau suverti.
Pasigauk nors upę – rūkas girtas veda,
nusigriebk, nes ir tave išves nakty
per mergotakius, pabėgančius iš kaimo.
Nors kvapus mergos apkvaitusios pasiek.
Šitas vakaras vėl pradeda ir laimi –
pasiimk save iš jo ir dar šiek tiek.
******
Šaknys
Prieš milijonus metų iš jūros išlipo kažkokie gyviai
ir ilgai vystėsi, kol tapo lietuviais.
Vasarą jie brenda į jūrą...
Ogi visai čia smagu! Gal ir nevertėjo išlipt...
Štai kurmis. Išlenda, apžvelgia Lietuvą ir- atgal. Gyvas į žemę!
Sakau sau: koksai menkas padaras, o jaučia, kad kažkas negerai.
Žiūriu į Lietuvą ir prisimenu seną dainą:
"Aš eičiau tenai, kur aukštieji kalnai, kur ganosi elnių banda...".
Šiandien ir aš eičiau. Tiktai kur taip yr?
Einu pro Seimą, žiūriu: ganosi banda.
Prieinu arčiau: ne, vis dėlto ne elniai.
Nyksta pas mus tauresni padarai.
J.Erlickas