2006-06-27 10:47
vailma
PASAKA APIE RAUDONKEPURAITĘ pagal įvairius rašytojus
Edgaras Po
Laukymėje seno, gūdaus, apvyto paslaptinga ir klampia migla miško,virš kurio slinko žemi, sunkus baisingu garų debesys ir kur ne kur
girdėdavosi fatališki tetervinų klyksmai, mistiškoje panikoje gyveno Raudonkepuraitė.
Ernestas Hemingvejus
Motina įėjo, ji pastate ant stalo lauknešėlį. Lauknešėlyje buvo pienas, balta duona ir kiaušiniai.
- Štai, - tarė motina.
- Kas? - paklausė jos Raudonkepuraitė.
- Šitai, - pasakė motina, - nuneši tai močiutei.
- Gerai,- pasake Raudonkepuraitė.
- Žiurėk, saugokis, - pasakė motina, - Vilkas
- Taip.
Motina žiurėjo, kaip jos duktė, kurią vadino Raudonkepuraite, nes ji visada vaikščiojo su raudona kepure, išėjo ir, žiurėdama savo dukteriai pavymui, motina pamanė, kad išleisti ją vieną į mišką yra labai pavojinga; ir, be kita ko, pamanė ji, vilkas ir vėl ten ėme rodytis; ir, pamasčiusi apie tai, ji pajautė, kad ima ne juokais jaudintis.
Gi de Mopasanas
Vilkas sutiko ja. Jis ziurejo i ja tuo ypatingu zvilgsniu, koki patyres Paryziaus dabita meta i kokete is provincijos, kuri vis dar bergzdziai stengiasi apsimesti nekalta. Bet jis tiki jos nekaltumu ne daugiau, nei ji pati ir jau tarsi mato, kaip ji nusirengineja, kaip jos sijonai vienas po kito slenka nuo josios ir ji lieka tik su palaidine, aiskiai pabreziancia iskilias jos kuno formas.
Viktoras Hugo
Raudonkepuraite suvirpejo. Ji buvo viena. Ji buvo viena, kaip adata dykyneje, kaip smiltele tarp zvaigzdziu, kaip gladiatorius tarp nuodingu gluodenu, kaip lunatikas krosnyje.
Dzekas Londonas
Bet ji buvo tikra savo rases dukra; jos gyslomis tekejo stiprus baltuju Siaures uzkariautoju syvai. Todel, ne nemirktelejusi, ji puole vilka, smoge jam gniuzdanti smugi ir ne akimirkos nedelsdama tvojo treniruotese nuslifuotu aperkutu. Vilkas pabuges nudulino. Ji zvelge jam pavymui, sypsodama savo nepakartojama moteriska sypsena.
Onore de Balzakas
Vilkas priartejo prie mociutes trobesio ir pabelde i duris. Nezinomas meistras surente sias duris XVII a. viduryje. Jis ispjove jas is madingo tais laikais kanadietisko azuolo, suteike joms klasikine forma ir pritvirtino prie geleziniu vyriu, kurie savo laiku gal ir buvo geri, taciau dabar ausi reze ju girgzdesys. Duru nepuose jokie ornamentai ar papuosimai, apart desiniajame apatiniame kampe boluojancio mazo ibrezimo, apie zmones kuri kalbejo neva jis buvo ireztas spaga paties Selesteno de Savardo - kuris isgarsejo kaip Marijos Antuanietes favoritas ir mums svarbus, nes buvo Raudonkepuraites mociutes drauges kambarioko sesuro katino pazistamas. Siaip durys buvo pacios paprasciausios, todel neverta ilgiau ir smulkiau apie jas kalbeti.
Oskaras Vaildas
Vilkas: Meldziu atleidimo, Jus nezinote mano vardo, bet.
Mociute: O, neverta del to grauztis. Siuolaikineje visuomeneje daznai geru vardu megaujasi tas, kas jo is tikruju nevertas. Kuo galeciau pasitarnaut?
Vilkas: Labai apgailestauju, bet as atejau Jusu suest.
Mociute: Argi ne nuostabu? Jus labai sumanus dzentelmenas.
Vilkas: Bet as kalbu rimtai.
Mociute: Ir tai suteikia Jusu sumanumui nepakartojamo sarmo.
Vilkas: Man dziugu, kad neziurite rimtai i mano ka tik isdestyta fakta.
Mociute: Siais laikais rimtai ziureti i rimtus dalykus - gana netaktiskas poelgis.
Vilkas: O i ka reikia ziureti rimtai?
Mociute: I kvailystes, savaime suprantama. Bet Jus darotes nebepakenciamas.
Vilkas: Kada gi Vilkas buna nepakenciamas?
Mociute: Kai isipyksta savo klausimais.
Vilkas: O dama?
Mociute: Kai niekas negali jos pastatyti i vieta.
Vilkas: Jus pernelyg griezta savo atzvilgiu.
Mociute: Tikiuosi Jusu igimtas kuklumas Jusu nepaves.
Vilkas: Pasikliaukite manimi. Niekam neuzsiminsiu ne zodeliu (sueda ja).
Mociute (is Vilko zarnoku): Gaila, kad taip paskubejote. As kaip tik ruosiausi papasakoti Jums viena pamokancia istorija.
Erichas Marija Remarkas
Eiks pas mane, - pratare Vilkas. Raudonkepuraite sliukstelejo dvi taures ilgai brandinto viskio ir prisedo salia jo. Jis pasimegaudamas trauke snervemis pazistama aromata. Ji ranka perbrauke jo gaurus. Abu sedejo tyloje, vilgydami liezuvius tauriu gerimu ir jausdami vienas kito jaudinanti artuma. Taciau viskis jiems primine neismatuojama ilgesi ir lipnu nuovargi - gestanciuju gaisu ilgesi ir nuovargi. Viskis buvo pats gyvenimas.
- Suprantama, - tare ji. - Mums nebera ko tiketis. As neturiu ateities. Vilkas tylejo, zvilgsnis klaidziojo kazkur toliuose. Jis su ja sutiko.
Dzozefas Heleris
- Jie nori mane nuzudyti, - kvailokai tarstelejo Raudonkepuraite. Vilkui ji buvo tik dar viena auksta, laiba, storu koju, siauru klubu krutinga senstanti mergina, kurios sveikas, apvalus, negrazus veidelis buvo nusetas patraukliomis strazdanelemis. Vilkas slykstejosi jos strazdanomis. Glitus liezuvis slydo musemis aplipusiomis ausimis. Jo veslus antakiai smygsojo tarsi surudijusios arkebuzos virs voratinkliais aptrauktu akiu - rodesi, tarsi tie siaubingi akivarai po truputi gesta ir netrukus su visam uzsitrauks. Apimta zveriskos apatijos, Raudokepuraite netiketai sove i Vilka - ir jo staiga tapo visur: ant sienu, duru, meksikietisko kilimo, apkerpejusios senelio iskamsos, liustru ir staktos. Visur buvo ir mociutes. Raudonkepuraite palengva duso nuo kraujo ir karscio, plieskiancio nuo kakla smaugianciu zarnu