Dailininkas tapydamas paveikslą įamžina kartais daugiau nei tikėjosi.
V. Perovo paveikslo "Trikinkės" vidurinio personažo likimas.
(ši istorija yra tikra ir neišgalvota)
Nebuvo dar septynių, kai skaisti pavasario saulė pažadino dailininką. V. Perovas atsikėlė ir nusišypsojo: rytas- pats geriausias laikas darbui, o dar tokia šviesa. Jis pradėjo skubiai rengtis. Priemenėje žmona kalbėjosi su kažkokia moterimi. Su kuo ji ten kalbasi tokį ankstų rytą?Jis pravėrė durys:- Kas ten?- Pas tave, Vasia.... Kažkokia moteris iš kaimo.
V. Perovas skubiai išėjo į prieškambarį.Jis kažkur jau buvo matęs šią moterį, tačiau kad ir kaip įdėmiai jis žiūrėjo į raukšlėmis išvagotą viešnios veidą, negalėjo prisiminti, kurgi buvo ją sutikęs. Moteris buvo apsivilkusi kailinukais, tvirtai sujuostais juosta, o užmestas už nugaros krepšys traukė atgal apykaklę. Visas jos apdaras buvo senas, viskas rodė didžiausią neturtą.Senė sukruto. Pasidėjusi nat grindų krepšį, ji išėmė kietai surištą ryšulėlį ir ėmėm brukti dailininkui į rankas...... Iš toliausiai atėjo ta moteris iš vargingo kaimo. Ji sutaupė truputį skatiko ir dabar oriai ir rimtai pabėrė savo variokus prieš dailininką. Ji atėjo pirkti paveikslo.- Kokį paveikslą? – nustebo dailininkas.- Vasenką, sūnelį mano, jo portretą tapėte.....
Tik dabar V. Perovas prisiminė: „Tai negi čia ji teta Marija?“Jis net nusigando. Jis pažinojo ją prieš trys metus. Kaip ji per truos metus paseno ir suvargo. Tuomet jis tapė paveikslą „Trikinkė. Amatininko mokiniai veža vandenį“ ir Marijos Vasia pozavo, kaip vienas mažųjų mokinių.. Šluostydama ašaras moteris pasakojo, kad jos sūnus Vasia praeitais metais mirė nuo raupų. Ir ji atėjo paveikslo. Bet paveikslą buvo nupirkęs pirklys Tretjakovas. Dailininkas gražino moteriai pinigus ir pažadėjo jai suorganizuoti, bent galimybę dar kartą pamatyti paveikslą. Praslinkus vienai dienau, dailininkas nuvežė viešnią į galeriją. Tą proga moteris net vyžas savo išsivalė ir visa atrodo pasitempusi, rimta, susikaupusi ir šventiška. Kol jie važiavo miesto gatvėmis dailininkas nedrįso jos kalbinti, o mąstė apie paveikslą..Jau seniai V. Perovas norėjo nutapyti paveikslą apie kaimo vaikų likimą Maskvoje. Jie būdavo atvežami tėvų ir atiduodami amatininkams, kad išmoktų amato. Jie ilgas valandas sėdėdavo tvankioje dirbtuvėje ir eidavo nepakeliamus namų ruošos darbus. Apie šiuos mažuosius bedalius dailininkas ir nusprendė nutapyti paveikslą.. Jis būtų galėjęs tai pavaizduoti dirbtuvėje, bet dailininkas norėjo parodyti juos aukščiausios jėgos įtempimo momentu, kad jo paveikslas nekalbėtų, o šauktų apie bedalių vaikų išnaudojimą.. Taip buvo užmanyta „Trikinkė“.Žiemos vakaras, sniego migla krenta į akis. Priešpriešinis vėjas plėšia rūbus. Tamsios vienuolyno sienos fone trejetas vaikų tempia statinę su vandenių į kalną. Sunkios rogės krypuoja, vanduo liejasi per kraštus. Atsitiktinis praeivis neiškentęs prišoka ir stumia pečiu statinę.Dviejų vaikų petiudai senai buvo baigti, bet dailininkui nesisekė rasti vidurinio ir svarbiausio herojaus. Ir vieną gražų pavasario rytą ji ėjo pro būrį maldininkų, sustojusių pailsėti, Dailininkas ėmė žiūrinėti veidus ir jo širdys ėmė smarkiai plakti. Jis pastebėjo nebejauną kaimietą ir šalia jos berniuką. Ne, ne tik berniuko veidas – visa jo išvaizda, laikysena, rūbai – visa tai prašyte prašėsi į paveikslą „Trikinkė“.Dailininkas ilgai vargo, kol įkalbėjo moterį, kad leistų nutapyti jos sūnų. Moterys ilgai neorėjo sutikti, bet pagaliau nusileido ir darbas prasidėjo. Kol tapė moterys pasakojo, kad visa jos šeima mirė nuo ligų, bado ir jai liko vienintelis Vasenka.Kai berniuko etiudas buvo baigtas, moterys gavo užmokestį ir jie grįžo į kaimą. Paveikslas pasaulyje sulaukė didelio dėmesio ir atsidūrė pirklio Tretjakovo galerijoje. Prie jos durų ir sustojo dailininkas su moterimis.„O ji juk pati neras paveikslo“ – pagalvojo dailininkas, kai jie įėjo į didžiulę galeriją pilną paveikslų. Bet jis klydo. Moterys apžvelgė sienas ir iškarto puolė kaip tik prie to paveikslo, kur buvo atvaizduotas jos vaikelis. Pribėgusi visai arti ji suplojo rankomis ir sušuko su ašaromis balse:- Mielasis mano! Vaikelis mano ! Štai ir dantukas tavo išmuštas!Nuleidus galvą ji begėdiškai susmuko ant grindų, o dailininkas ją paliko. Kai po dviejų valandų jis grįžo, moteris sėdėjo toje pačioje vietoje. Išgirdusi balsus ji baimingai apsidairė ir supratusi, kad jau laikas atsistojo. Pastovėjo minutėlę ir žemai nusilenkė paveikslui.Išlydėdamas Mariją dalininkas Perovas pažadėjo jai nutapyti Vasenkos portretą ir atsiųsti ir tais pačiais metais įvykdė savo pažadą. Vasios portretas buvo išsiustas į užkampų kaimą.