Sutinku, kad su tikromis dvasinėmis vertybėmis tikrai neturi nieko bendro, bet niekada nedariau mados iš tikėjimo-netikėjimo. Ir nemanau, kad aš viena. Ir ne stilius čia man, aš aplamai apie tai nekalbu, tai nemandagu, juk :).
Apie politiką, pinigus ir religiją? nemandagu kalbėti kompanijoje:).
Man tiesiog nėra poreikio eiti kažkur, kažkam kažką pasakoti, kažko ten ieškoti, juk žinai kas to visko pagrindas. Nereikia man tokio, net TIKRO kunigo, nereikia man
psichologo:).
Man čia teko nemažai bendrauti su tokiu labai tikinčiu vyru. Man taip keista, tokios vaikiškos problemos ir jam reikia kažkur važiuoti į vienuolyną, pabūti tyloje, kad jis suprastų, jog tai audra stiklinėje ir tikrai ne problema, tai:).
Perskaityk kokį anekdotą, pasijuok, nueik į mišką, prie jūros pasivaikščioti, išgerk saldžios arbatos su citrina ir viskas - pamiršai, pamiršai ir neatsimeni niekada tokių "problemų":).
Man patinka bažnyčia kaip pastatas, kaip šventovė?, visada, kur bebūčiau, jei tik turiu kažkiek laiko, visada užeinu, man ten gražu, man patinka suvokimas, kad čia, kažkur tūkstantametė žmonijos istorija, klajoja, negalvoju aš tokiomis aukštomis materijomis:), aišku, bet patinka tos aukštos aukštos lubos, vėsa, sėdi tokia viena, viena, rami, rami, nieko negalvoji, klausai tylos ir viskas taip paprasta, taip miela? Nežinau ką jaučiu:).
Bet nei karto nebuvau bažnyčioje, kuri randasi visai šalimais, praktiškai gal nebuvau nei vienoje Klaipėdos bažnyčioje taip, kaip čia prisimenu kitas bažnyčias? Kodėl, įdomu? Rimtai:).
rašė:
Tiesiog dabar yra labai madinga... arba dėtis religingu arba dėtis ateistu. Ir tas pabrėžimas netikėjimo arba tikėjimo tiesiog yra kaip stilius.... Aišku tai bjauru, nes su tikromis vertybėmis tikrai neturi nieko bendro.