Gera kompanija
Kartą išminčius pateko į skaistyklą. Bet Šventas Petras nežinojo
kur jį siųsti ar į dangų ar į pragarą, nes per visą gyvenimą išminčius nepadarė nieko blogo, bet kartu ir nieko gero nepadarė.
Tuomet nusprendė siųsti jį atgal į žemę. Bet prieš tai išminčius
paprašė jam parodyti dangų ir pragarą. Petras nusivedė jį į pragarą.
O pragare stovi didžiuliai stalai pilni nukrauti valgių, visur didžiulė prabanga, viskas blizga. Išminčius tai pamatęs nusistebėjo ir
pasakė, kad tokiam pragare ir jis norėtų gyventi. Bet paskui atbėgo pragaro gyventojai valgyti. Jie turėjo tokius ilgus šaukštus, kuriais
tik galėjo pasiekti maistą esantį kitame stalo gale. Ir kadangi visi
buvo alkani ir pikti greitai puolė valgyti, maistas taškėsi į šalis ir
niekas nepapuldavo į burną. Pragaro gyventojai buvo silpni ir ligoti.
Tada Petras nusivedė išminčių į dangų. O ten – viskas kaip pragare.
Tada atėjo dangaus gyventojai. Visi linksmi ir patenkinti. Susėdę
prie stalų jie vienas kitą pavalgydindavo, nes su tokiais ilgais
šaukštais patys negalėdavo pavalgyti. Kiekvienas pavalgydindavo
kitą, sėdintį kitame stalo gale. Dangaus gyventojai buvo stiprūs
ir sveiki, netgi švytėdavo.
Moralas toks: gali būti pragare ir jaustis kaip danguje, jei tik būsi
geroje kompanijoje ir gerai sutarsi su žmonėmis
.